Stasys Šalkauskis. Rinktinė

+ +-+>+>-+>+-+>-+-+-+->+-+-+-+-+-+-+-+-+-+-+--24 $]

4 +

Prof. SL. Šalkauskis
| i
Fizinis lavinimas
jo tikslai
4

laipėda 1928 m.

Spaudė: Akc. „Ryto“ B-vė Klaipėdoje

a E
>>> >> >>> 2 22 2 2. 2. 0. 2. 4) [lH Hl 4. 4

p -->- >> —- > >>> ->-->->->+>->+>2+2+>2+>+>+>+>+>+>+>+>+>>+>+>+>+>-+>->+>-+>+>-+>+>+4

"| 42 O
A,

Prof. St: Šalkauskis

#
Fizinis lavinimas

jo tikslai

Atspausdinta iš 1927 m.
„Švietimo Darbo“

Klaipėda 1928 m.
Spaudė: Akc. „Ryto“ B-vė Klaipėdoje
s” B-vės knygyne

r. 80.

Sukrauva „DJMVV

Fizinis lavinimas ir jo tikslai *)

„ Įžanga. — Fizinio lavinimo teorija, kaipo pedagogikos
mokslo dalis.
I. Bendrieji paaiškinimai apie fizinį lavinimą.
1. Fizinio lavinimo sąvoka.
2. Fizinio lavinimo reikšmė.
II. Bendras fizinio lavinimo tikslas ir atskiros ugdomosios
jo vertybės.
1. Bendras fizinio lavinimo tikslas, imamas obiektyviniu
ir subiektyviniu atžvilgiu.
2. Tvirta sveikata ir tikslus juslių bei įauslių veiklumas.
3. Fizinis stiprumas ir kūno paslankumas paklusti valios
reikalavimams.
4. Kūno gražumas ir fizinis nusiteikimas savaimin-
gai kūrybai.
Užbaiga. — Žvilgis į fizinio lavinimo tikslų realiza-
vimo tvarką.

Įžanga.

Fizinio lavinimo teorija, kaipo pedagogikos mokslo dalis.

Fizinio lavinimo teorija nėra pavadinimas, kuris negalėtų
sukelti priekaištų jo tinkamumo klausimu. Tam pačiam reikalui
galima beveik lygiomis teisėmis naudotis tokiais sudėtingais
terminais, kaip fizinio auklėjimo mokslas, kūno kultūros teorija,
nekalbant jau apie kitus pavadinimus, kurie šiais laikais atsitik-
tinai vartojami sąryšyje su įsigalėjusi susidomėjimu gimna-
stika ir sportu. Vis delto esu pasirinkęs pavadinimą „fizinio la-
vinimo teorija“ del kelių motyvų, kurie verčia jį pripažinti
pranašesnių už kitus paminėtuosius pavadinimus. Pirma, yra
patogiau ir teisingiau kalbėti apie fizinį lavinimą, negu apie kūno
lavinimą, nes prmasis terminas yra, ir parinktuoju reikalu pri-
valo būti, platesnis už antrąjį: fizinis žmogaus lavinimas iš

*) Iš pedagoginių paskaitų, skaitytų Teologijos Filosofijos Fakultete 1926 m.
rudens semestre, — Sf. S.

Aaa ata 6

„tikrųjų siekia giliau ir toliau, negu paprastas kūno globojimas
bei mankštymas. Antra,fizinės pratybos, vartojamos dažniausiai
kūno kultūros reikalams, daugiau užsipelno lavinimo vardą,
negu auklėjimo, nors giliausiose savo apraiškose fizinis lavini-
mas gali ir net turi turėti auklėjamosios reikšmės. Pagaliau,
trečia, yra tikslingiau kalbėti apie fizinio lavinimo teoriją, negu
apie jo mokslą, nes kitaip galima sudaryti įspūdžio, kad tokiu
atveju turima reikalo su atskiru mokslu, nepareinančiu nuo pe-
dagogikos. Kalbėti apie tokį mokslą juo labiau neparanku, kad
moksliškas fizinio lavinimo tyrinėjimas yra palyginti naujas
dalykas. Tai, žinoma, fizinio lavinimo teorijai nekliudo būti
mokslu ta prasme, kad ją, tają teoriją, laikytų specialiąja pla-
tesnės mokslo sistemos šaka. Fizinio lavinimo teorija ir yra iš
tikrųjų atskira pedagogikos mokslo dalis.

- Reik tačiau čia pat pasakyti, kad ne visų pedagogų teori-
ninkų fizinio lavinimo teorija yra pripažįstama pedagoginiu
mokslu. Pavyzdžiui, S. Gesenas savo „Pedagogikos Pagrin-
duose“ griežtai teigia, kad „fizinio auklėjimo teorija ne tik nėra
pedagogikos, kaipo lavinimo teorijos, šaka, bet dar nurodo šiai
pastarajai ribas“ (S. J. Gessen, Osnovy pedagogiki, 1923, 353 p.).
Geseno supratimu, mokslinimas (obrazovanije) turi paruošti
žmogų kultūriškai gyventi; todel pedagogika, kaipo lavinimo
teorija, tetyrinėja vien uždavinius, kurie susidaro del šito tikslo.
Tuo tarpu fizinio auklėjimo teorija, kaipo higienos dalis, Geseno
supratimu, panašaus uždavinio turėti negalinti. „Fizinis lavini-
mas, sako jisai, savo esmėje yra ne kas kita, kaip dorinio, me-
ninio ir mokslinio lavinimo derinimas, taikinamas žmogaus
kūnui, kaipo savo medžiagai“, ir todel „jam nėra atskiro užda-
vinio, kuris, smulkiau analizuojamas, nesusiskirstytų į Žinomus
jau mums lavinamuosius uždavinius“ (ten pat, 346 p.).

Geseno teigimas, kad fizinio auklėjimo teorija nėra peda-
gogikos šaka, ne tik paradoksaliai skamba, bet yra klaidingas ir,
būtent, todel, kad jis neteisėtai susiaurina pedagogikos objektą,
apribodamas jį viena tik kultūros sritimi. Iš tikrųjų, pedagogika
turi apimti visą ugdymo plotą, o ne vieną tik kultūrinio lavinimo
sritį. Ugdymu, imamu visoje jo platumoje, žmogus turi būti
ruošiamas pilnutiniam gyvenimui, kuris yra Žymiai platesnis
už kultūros reiškimosi plotą. Pilnutinis gyvenimas suima į save,

(S

tarp kitko, fizinės žmogaus prigimties klestėjimą, ir to pakanka,
kad jis būtų pedagoginio tyrinėjimo objektas, kai jis yra sie-
kiamas suaugusios kartos veikimu nesuaugusiajai.

Tuo būdu fizinis lavinimas yra plačiai suprantamo ugdymo
dalis, ir atatinkamai fizinio lavinimo teorija yra viso pedagogi-
kos mokslo šaka. Jei fizinio lavinimo teorija nepripažįstama
atskira pedagogikos mokslo šaka, vis delto tenka, pavyzdžiui,
sykiu su tuo pačiu Gesenu kalbėti apie fizinio lavinimo teorija
(kas yra neišvengiama) ir laikyti jinai plačiai suprastos higienos
šaka, — higienos, kuri fizinės Žmogaus gerovės anaiptol nestato
į sąryšį su ugdomuoju suaugusios kartos veikimu nesuaugusiajai.

Taigi ugdymo vardu turi būti apimtas visas suaugusios kar-
tos veikimas nesuaugusiajai, kad pastaroji pasiruoštų pilnutinio
gyvenimo tikslams.

Taip suprasto ugdymo mokslas yra pedagogika. O kadangi
prie ugdymo pridera ir fiz. lavinimas, kuris ruošia naujas kartas
fizinės prigimties tikslams, tai fizinio lavinimo teorija yra atskira,
arba specialioji, pedagogikos šaka. Kaip labai platus mokslas,
pedagogikos teorija yra vadinama kartais sistemos vardu, tarsi
atskiros jos šakos būtų vertos atskiro mokslo vardo. Šitokia
prasme fizinio lavinimo teorija gali būti pavadinta mokslu, nors
šitas vardas pilna teise tegali būti taikomas visai pedagogikos
sistemai.

Kaip pedagogikos mokslo dalis, fizinio lavinimo teorija
įgauna iš jo visas mokslines jo savybes. Todel šita teorija, kaip
ir visas pedagogikos mokslas, pasižymi praktiniu, normaty-
viniu ir pritaikomuoju pobūdžiu. Jinai yra praktinis mokslas,
kadangi tyrinėja žmogaus veiksmus, turinčius savo objektu
fizinį naujųjų kartų ugdymą. Normatyviniu mokslu jinai yra
todel, kad tyrinėja vedamuosius fizinio lavinimo principus, arba
normas. Pagaliau, pritaikomąja disciplina jinai yra todel, kad
lavinimo tikslams nustatyti ir lavinamajai medžiagai pažinti
jai patarnauja visa eilė mokslų. Fizinio lavinimo teorija, kaip
pedagogikos šaka, netyrinėja iš vienos pusės fizinio gyvenimo
tikslų, o iš antrosios — fizinės Žmogaus, taigi ir auklėtinio, pri-
gimties. Tuo tarpu ir vienas ir antras dalykas reikia pažintį,
jeigu norime sudaryti moksliškąją fizinio lavinimo teoriją. Šitam

A As

reikalui patarnauja atatinkami mokslai, kurie pedagogikos at-
žvilgiu turi padedamosios reikšmės.

Kaip kitose pedagogikos mokslo šakose, taip ir fizinio la-
vinimo teorijoje padedamieji mokslai gali būti suskirstyti į dvi
pagrindines grupes pagal tai, ar jie suteikia davinių apie fizinio
gyvenimo tikslus, ar — apie fizinės Žmogaus prigimties savy-
bes. Mokslai, teikią žinių apie fizinės Žmogaus prigimties savy-
bes, yra fizinio lavinimo teorijai grindžiamieji mokslai ta prasme,
kad jie suteikia ugdomosios medžiagos pažinimo. Del to mokslai,
teikią žinių apie fizinio gyvenimo tikslus, yra jai vedamieji
mokslai, nes nurodo fizinio lavinimo pakraipą. Prie grindžia-
mųjų fizinio lavinimo teorijos mokslų priklauso visų pirma visi
tie mokslai, kurie gali būti apimti vienu bendru somatologijos
vardu, reiškiančiu kūno mokslą apskritai. Tokiais mokslais yra,
pavyzdžiui, anatomija, fiziologija, higiena, medicina. Einant
dar toliau, pasirodo, kad grindžiamaisiais fizinio lavinimo teori-
jos mokslais gali eiti ir tokie mokslai, kaip antai: biologija,
chemija, fizika, mechanika ir tt. Suprantama savaime, kad ne
visi šitie mokslai vienodai tarnauja savo daviniais fizinio lavi-
nimo teorijai,

Jei grindžiamaisiais fizinio lavinimo teorijos mokslais yra
specialieji prigimties bei gamtos mokslai, tai vedamieji jos
mokslai priklauso jau prie pasauliažiūros mokslų, kuriais yra
iš vienos pusės filosofija ir iš antrosios — teologija. Kitaip tariant,
fizinio gyvenimo tikslus, su kuriais galutinėje sąskaitoje sutampa
fizinio lavinimo tikslai, nustato disciplinos, kurios tyrinėja ex
professo Žmogaus gyvenimo prasmę, jo pašaukimą ir tikslus,
ir tuo patim nustato siekiamąją fizinės prigimties priežastį. Ne-
kalbant čia apie teologijos doktriną, kuri remiasi Apreiškimu,
reik pasakyti, kad fizinio lavinimo teorijai turi pagrindinės veda-
mosios reikšmės toji filosofijos dalis, kuri gali būti pavadinta
, gyvenimo filosofija ir kuri susideda iš prigimties, kultūros ir
religijos filosofijos disciplinų. Suprantama savaime, kad prigim-
ties filosofija turi fizinio lavinimo teorijai didžiausios reikšmės,
kaip mokslas, tyrinėjąs tolimiausias fizinės Žmogaus prigimties
priežastis.

Padedamuųjų pedagogikos mokslų susiskirstymas į grindžia-
muosius ir vedamuosius nėra, kaip matėme, atsitiktinis, nes

ai A

jis atsako dviem paruošiamiesiems ugdymo teorijos reikala-
vimams, būtent: pirma, pažinti ugdymo objektą, arba medžiagą,
ir antra, nustatyti ugdymo tikslą. Ugdomojo veikimo normos,
kurios rūpi pedagogikos mokslui, ir yra nustatomos tada, kai
taip ar šiaip yra derinama žmogaus prigimtis su jos siektinais
"tikslais. Ir iš tikrųjų, negalima prideramai nustatyti jokios
pedagoginės normos, nepažinus ar ugdomojo objekto, t. y.
auklėtinio prigimties, ar atatinkamo siektino tikslo. Žodžiu ta-
riant, ugdomasis veikimas yra pagrįstas auklėtinio prigimties
pažinimu ir yra vadovaujamas nusimanymo apie jo gyvenimo
tikslus. Šituo atžvilgiu jokios išimties nesudaro ir fizinis lavini-
mas, kurs iš grindžiamųjų mokslų turi pasisavinti fizinės auklė-
tinio prigimties pažinimą, o iš vedamųjų mokslų — patirti fizinio
jo gyvenimo tikslus.

Negalėjimas apsieiti be vedamųjų pasauliažiūros mokslų
reiškia pedagogikai tam tikrą pareinamybę nuo pasauliažiūros
apskritai. Atsipalaiduoti nuo šitos priklausomybės pedagogika
negali todel, kad ne jos vienos tik darbas spręsti žmogaus gy-
venimo tikslų klausimas, o antra — ji negali nesirūpinti šitų
tikslų pažinti. Išeitis telieka viena, būtent: tenka skolytis gy-
venimo principų pažinimo iš pasauliažiūros mokslų, renkantis
jų iš tos konkrečios pasauliažiūros, kuri yra priimtina pačiam
pedagogui. Todel ne tik ne nuostabu, bet tam tikra prasme
normalu, kad ir fizinio lavinimo pakraipa, taip ar šiaip, pareis
nuo ideologinio nusistatymo pasauliažiūros srityje. Pavyzdžiui,
vienaip žiūrės į fizinio lavinimo uždavinius asketiškai nusi-
statęs stojikas, kitaip — eudemoniškai nusiteikęs epikūrininikas ;
kitaip spręs apie fizinio lavinimo tikslus indiškas jogas ir kitaip
krikščionis; kitaip normuos fizinį lavinimą spiritualistas ir
kitaip — materialistas, matąs visą žmogų žmogaus kūne.
Todel nesąmoningai apgaudinėja save ir kitus tie fizinio lavinimo
šalininkai, kurie skelbia, kad fizinio lavinimo esmė neturinti
pareiti nuo ideologinio nusistatymo pasauliažiūros srityje. Iš
tikrųjų šitokis principialus nusištatymas faktinai yra jau ideolo-
ginis nusistatymas, nes jis vis delto remiasi tam tikra kritikos
nekontroliuojama pažiūra į gyvenimo tikslą, — pažiūra, kuri
leidžia ar net reikalauja atpalaiduoti fizinį lavinimą nuo aukš-
tesniųjų gyvenimo tikslų ir imti fizinės prigimties vertybes ne-

— 8 —

lygstamais tikslais. Nuo šito nekritiškumo tegalima visiškai
išsigelbėti tik tada, jei yra tinkamai suprantamas pritaiko-
masis pedagogikos, todel ir fizinio lavinimo teorijos, pubūdis,
kuris ne tik leidžia, bet ir reikalauja skolytis gyvenimo principų,
tarp kitko, iš gyvenimo filosofijos.

Kalbant apie fizinio lavinimo teoriją, kaip apie vieną peda-
gogikos mokslo šaką, reik dar pasakyti, kad jai, kaip ir kitoms
pedagogikos dalims, pritinka visi bendrieji pedagogikos principai
ir ypač bendrosios metodologinės taisyklės. Del šitos priežasties
fiziniam lavinimui, tarp kitko, turi gaiingos reikšmės trys pa-
grindiniai pilnutinio ugdymo sistemos principai, būtent tie, kurie
reikalauja nuo šitos sistemos pilnatvės, sutartinės ir priklauso-
mybės. Pilnatvės, arba integraliteto, principas reikalauja nuo
fizinio lavinimo iš vienos pusės to, kad jis apimtų visą fizinę
žmogaus prigimtį, o iš antrosios — rastų sau prideramą vietą
visoje ugdymo sistemoje. Sutartinės, arba harmonijos, princi-
pas reikalauja, kad įvairios fizinės Žmogaus pajėgos būtų har-
moningai išlavintos ir kad pats fizinis lavinimas harmoningai
sutartų su kitomis ugdymo sritimis. Pagaliau, priklausomybės,
arba subordinacijos, principas reikalauja iš vienos pusės, kad
fizinės žmogaus prigimties galios būtų sutvarkytos hierarchi-
nėje priklausomybėje pagal savo vertingumą, o iš antrosios, kad
visas fizinis lavinimas būtų palenktas aukštesnioms ugdymo sri-
tims, tarsi lygstamasis tikslas — nelygstamiesiems.

Nusakytieii trys pagrindiniai ugdymo sistemos principai
padaro tai, kad, kalbant apie fizinio lavinimo teoriją, svarbu
turėti dėmesio centre ne anatominis, fiziologinis, higieninis ar
kitas kurs specialusis dalyko atžvilgis, bet grynai pedagoginis,
t. y. toks atžvilgis, kuriuo nustatoma ugdomojo veikimo norma,
derinant Žmogaus prigimtį su atatinkamu jo gyvenimo tikslu.
Šitas atžvilgis ir jungia fizinį lavinimą su bendra pilnutinio
ugdymo sistema. Atatinkamai ir fizinio lavinimo teorija turi
uždavinį nustatyti bendruosius fizinio lavinimo principus, arba
vedamąsias normas, organingame sąryšyje su visa pedagogikos
mokslo sistema. |

Neatsižvelgimas iš vienos pusės į organingą fizinio lavinimo
Saryšį su pilnutinio ugdymo sistema,o iš antros,į išvidinę fizinio
lavinimo pareinamumą nuo bendrų pedagoginės sistemos prin-

MAR A

cipų, yra dažniausiai priežastimi vienašališkų pažiūrų į fizinio
lavinimo esmę ir uždavinius. Racionalus fizinio lavinimo prob-
lemos išsprendimas tegali įvykti, vien pareidamas nuo visos pe-
dagoginės sistemos, nustatytos pagal racionalią pasauliažiūrą.
Todel, pavyzdžiui, tarp vienašališko atletizmo ir racionalios
kūno kultūros bus tas skirtumas, kad galutinėje sąskaitoje pir-
masis atpalaiduoja kūną nuo protingos Žmogaus prigimties
tikslų, tuo tarpu kad antroji stengiasi išlavinti žmogaus kūną
šitų aukštesniųjų tikslų priklausomybėje.

I. Įvedamieji paaiškinimai apie fizinį lavinimą.
I. Fizinio lavinimo sąvoka. 2. Fizinio lavinimo reikšmė,

1. Kai buvo kalbėta apie fizinio lavinimo teoriją ir jos san-
tykiavimą su pedagogikos sistema, buvo suponuojama, kad
fizinis lavinimas turi paruošti fizinę žmogaus prigimtį jo gy-
venimo tikslams. Šitame bendrame pasakyme fizinio lavinimo
sąvoka, aiškus dalykas, nėra, turinio atžvilgiu, išsemiamai nu-
sakoma. Iš tikrųjų šituo atžvilgiu ji gali būti ir dažnai yra
labai įvairiai suprantama. Siauriausias jos supratimas šiais
laikais bene bus tasai, kuriuo ji privedama prie gimnastikos ir
sporto. Tuo tarpu toks fizinio lavinimo sąvokos susiaurinimas
negali būti nieku pateisintas, nes fizinis lavinimas turi apimti
visa tai, ką suaugusi karta gali padaryti nesuaugusiajai, norė-
dama, tinkamai išugdyti fizinę jos prigimtį ir pritaikinti šitą
prigimtį gyvenimo tikslams. Pasirodo, kad ne vienais tik
fiziniais judesiais globojama ir lavinama fizinė Žmogaus pri-
gimtis ar jo kūnas.

Iš tikrųjų, gali būti tiek fizinio lavinimo būdų, kiek yra
atskirų fizinio gyvenimo apraiškų, kurios gali būt taip ar šiaip
normuojamos ugdomuoju auklėtojo veikimu. Šita prasme fizinis
lavinimas prasideda net anksčiau, negu Žmogus užgimsta šiame
mūsų pasaulyje. Nuo pat pradžios kūdikio atsiradimo motinos
yščiuje galimas ir net privalomas tėvų susirūpinimas būsimąja
io sveikata ir apskritai fiziniu stiprumu. Tokiu atveju plačiai
suprastos eugenikos patarimai gali būti pildomi ugdomuoju
fizinio lavinimo tikslu. O kūdikiui užgimus, tuoj atsiranda ištisa
eilė fizinio jo gyvenimo apraiškų, kurios turi būti normuojamos
fizinio lavinimo sumetimais. Dabar jau kvėpavimas, kraujotaka.

= AD

gali būti normuojami pagal fizinio lavinimo principus bei tai-
sykles. Vėliau šitokis normavimas turi apimti žaidimus, gim-
nastiką, sportą, iškylas, darbą bei poilsį, bendrą gyvenimo būdą
ir tt. Pasirodo, kad gimnastika ir sportas toli gražu nėra vienin-
telės priemonės, kurios gali būti panaudotos fizinio lavinimo
tikslams, nors reik iš kitos pusės pripažinti, kad juodu vaidina
labai žymią rolę fizinio lavinimo visumoje.

Kai fizinis lavinimas apima tik gimnastiką ir sportą, fak-
tinai jo sąvoka manoma išsemti dviejų priemonių nurodymu.
Fizinio lavinimo sąvoka pasiliktų neišsemta. ir tada, jei, apibrėž-
dami ją, nusakytume visas suminėtąsias fizinio lavinimo prie-
mones, arba būdus, — nes priemonių išskaičiavimas visados yra
apytikris dalykas. Panašiai apytikris fizinio lavinimo sąvokos
apibrėžimas gaunamas ir tada, kai ji manoma nusakyti nurodymu
atskirų fizinio lavinimo tikslų. Taip, pavyzdžiui, ją apibrėžia Jurgis
Herbertas, prancūzų kūno kultūros žinovas, sakydamas, būtent,
kad fizinis lavinimas yra,,metodingas, pažangus bei nenutrūksta-
mas nuo kūdikystės iki pilno subrendimo veikimas, turįs savo ob-
jektu laiduoti pilnutinį fizinį išsivystymą; padidinti organiš-
kąjį kūno atsparumą; padėti pasireikšti sugebėjimams natūra-
liose, naudingose ir būtinose įvairių rūšių pratybose (žygia-
vime, bėgime, šokime, laipiojime, kopime, mėtyme, gynimesi,
plaukiojime); išugdyti energiją ir kitas aktyviąsias bei vyrįš-
kąsias kokybes; pagaliau, palenkti įsigytą tokiu būdu fizinį ir
vyriškąjį galingumą vienos dorinės idėjos viešpatavimui, būtent,
altruizmui“. (Georges Hébert, Le Sport contre l Education phy-
sique, Paris 1925, 12—13 p.)

Nors šituo apibrėžimu pirmas fizinio lavinimo tikslas nuro-
tačiau šalia atskirų tikslų nerandame, pavyzdžiui, tokio, kaip
kūno gražumas. Iš kitos pusės tizinis lavinimas turi savo už-
daviniu palenkti fizinį žmogaus galingumą ne vienai tik dorinei
altruizmo idėjai, bet ir kitiems dorinio gyvenimo principams, pa-
vyzdžiui, susivaldymo reikalui. Iš šito matyti, kad kiekvienas
fizinio lavinimo apibrėžimas, kuris remiasi tikslų ar priemonių
išskaitymu, yra apytikris ir todel netikslus. Todel patogiau ir

—45 [1 S

tikslingiau pasitenkinti iš pradžios bendra fizinio lavinimo są-
voka, o paškui atatinkamuose fizinio lavinimo teorijos skyriuose
kiek galint išsemiamiau tyrinėti fizinio lavinimo tikslai ir prie-
monės. Ogi ta bendra sąvoka, kuria reik iš pradžios pasiten-
kinti, mums ir sako, kad fizinis lavinimas yra fizinės auklėtinio
prigimties ruošimas gyvenimo tikslams ugdomojo veikimo
priemonėmis.

2. Nors paskutiniais laikais susidomėjimas fiziniu lavinimu
yra žymiai padidėjęs, vis delto bus ne pro šalį pasakius šis tas
apie fizinio lavinimo reikšmę. Tai juo labiau yra pateisinama,
kad iš tikrųjų fizinis lavinimas labai retai randa tinkamą sau
įvertinimą. Pasirodo, būtent, kad fizinis lavinimas nepakan-
kamai yra vertinamas ne tik tų Žmonių, kurie su panieka žiūri
į kūno reikalus, bet ir tų žmonių, kurie kūno galybę laiko svar-
biausia gyvenimo gėrybe. Rodos, keista pastarieji žmonės kal-
tinti mažu fizinio lavinimo vertinimu, tuo tarpu faktinai šitokis
daromas jiems priekaištas yra visai teisingas. Jei pirmieji ne-
įvertina fizinio lavinimo todel, kad nemato fizinio galingumo
reikšmės aukštesniam dvasiniam gyvenimui, tai antrieji tinka-
mai neįvertina fizinio lavinimo todel, kad mato fizinėje galybėje
nepriklausomą materialinę gėrybę. Tuo tarpu materialinė gė-
rybė, nestatoma į priklausomybę aukštesnių tikslų, nustoja
tikros savo reikšmės. Todel ir fizinė galybė, tik pastatyta
į sąryšį su dvasiniu žmogaus gyvenimu, tegali įgyti aukštesnės
vertės. Sykiu didesnio vertingumo įgauna iš to ir pats fizinis
lavinimas, atatinkamai suprastas.

Pasirodo tuo būdu, kad ir fizinio lavinimo niekintojai ir
kraštutiniai fizinio lavinimo gerbėjai lygiai klysta, nes pirmieji
pakankamai nenusimano, jog lemtas dvasinis auklėjimas bei
lavinimas negali būti vykdomas be reikiamo fizinio lavinimo, o
antrieji, — kad lemtas fizinis lavinimas negali būti vykdomas
be atsižvelgimo į dvasinio auklėjimo bei lavinimo uždavinius.
Teisingas nusistatymas fizinio lavinimo atžvilgiu bus tokia sin-
tetinė pažiūra, kuri leidžia. suprasti, kad lemtas Žmogaus dvasios
išauklėjimas bei išlavinimas tegali būti pasiektas vien sąryšyje
su tam tikru kūno lavinimu, ir kad, antra vertus, iemtas kūno
lavinimas tėra galimas vien sąryšyje su dvasiniu auklėjimu bei
lavinimu.

AE VOS

Žmogus nėra nei vienas tik kūnas, nei viena tik dvasia, bet
sudaro vieną psichofizinę substanciją, kurioje kūnas turi įtakos
dvasios reiškimuisi, o iš kitos pusės dvasia veikia kūną. Kitaip
tariant, žmoguj kūnas ir dvasia turi viens antram grįžtamosios
įtakos. Maža to: kiekvienoje savo gyvenimo apraiškoje žmogus
dalyvauja taip ar šiaip visa savo būtybe, t. y. ir savo kūnu ir
savo siela. Todel, lavinant žmogus sielą, negalima nesidairyti
į kūną, ir, atvirkščiai, lavinant kūną, negalima nesidairyti į sielą.
Ir gyvenime ir ugdyme privalu todel taip derinti dvasinė ir fizinė
žmogaus pusės, kad jiedvi tiktų substancialinės vienybės reika-
lavimams pagal tuos pilnatvės, sutartinės ir priklausomybės
principus, apie kuriuos anksčiau buvo kalbėta. Iš čion aiškėja,
kad be fizinio lavinimo negali būti ne tik išugdytas pilnutinis
žmogus, bet ir deramai išlavintos aukštesnės jo galios. Iš čion
irgi gaunama ta sintetinė pažiūra į fizinį lavinimą, kuri reika-
lauja lavinti žmogaus kūną aukštesnių žmogus galių priklau-
somybėje, nes tik tokioje priklausomybėje teigiamosios kūno
savybės įgauna tikros savo reikšmės.

Kai sakoma, kad kūno lavinimas turi priklausyti aukštesnių
žmogaus galių, tai dar nereiškia, kad kūnui nėra pripažįsta-
mos prideramos jam teisės. Aišku savaime, kad fizinis lavini-
mas turi padėti pamatą kūno gerovei; bet čia pat reikia suprasti,
jog tikra kūno gerovė negalima, nepalenkus jo psichinėms žmo-
gaus galioms. Todel teisinga yra sakyti, kad fizinis lavinimas turi
būti vykdomas sykiu ir kūno ir sielos gerovei. Žinoma, šitas kon-
statavimas dar nekliudo fiziniam lavinimui būti visų pirma kūno
lavinimu. Fizinis lavinimas padarytų didelę klaidą, nutraukdamas
deramus santykius su dvasiniu lavinimu, bet, kaipo speciali ug-
dymo sritis, jis gali ir privalo turėti savų obiektų, metodų ir
priemonių,

Jei fizinis lavinimas, atpalaiduotas nuo aukštesnių Žmogaus
ugdymo uždavinių, nustoja tikros savo reikšmės, tai šitokis jo
nuvertimas pareina nuo to, kad fizinė Žmogaus prigimtis pa-
šaukta tarnauti materialine priemone aukštesnei jo prigimčiai.
Kai šitoji fizinė prigimtis yra nepalenkta idealiniams žmogaus
uždaviniams, ji ne tik nustoja savo tikros vertės, bet dargi daž-
niausiai idealiniai Žmogaus uždaviniai pasidaro neįvykdomi,
bent maždaug patenkinami. Tokiu būdu tikra fizinio lavinimo

VII SLs

reikšmė pasirodo pareinanti nuo to, kiek jis palengvina žmogui
atlikti savo gyvenimo uždavinius ir pasiekti savo pašaukimo
tikslus.

Tuo tarpu gerai išlavinta ir tvirta fizinė prigimtis yra viena
iš elementarinių žmogaus pasisekimo sąlygų šiame pasaulyje.
Šitos sąlygos elementarumas dažnai stengiamasi ypatingai
pabrėžti pikantiškomis formulomis. Pavyzdžiui, Emersonas, tai
konstatuodamas, išsireiškia šitokiu būdu: „Pirmutinė sąlyga
pasisekimui šiame pasaulyje yra būti geram gyvuliui, ir pirmu-
tinė tautos gerovės salyga yra tai, kad ji susidarytų iš gerų
gyvulių“. Iš esmės tą pačią mintį pareiškia ir Vilbois, saky-
damas šitokį dalyką: „Ugdymas turi sudaryti pilnutinį Žmogų.
Tuo tarpu šitokis žmogus yra tiek tamprus skilvys, kiek tvirta
galva“. Įdomūs yra fiziškai silpno Paskalio žodžiai, kad „ne-
dera niekinti savyje gyvulio, nes jis visuomet keršija“. Com-
payrė prie šitų Žodžių prideda, kad gyvulys iš tikro atkeršijo
Paskaliui, ji užmušdamas: kaip žinoma, genialus Paskalis mirė
39 metų, nepadaręs nė mažos dalies to, ką jis būtų galėjęs pa-
daryti, turėdamas gerą sveikatą. Rousseau pasakymu, juo silp-
nesnis yra kūnas, juo daugiau jis viešpatauja. Morionas tą pačią
idėją išreiškia sakydamas, kad „nėra nieko labiau tironiška už
susilpusį organizmą“.

Ir iš tikro, silpni ir nesveiki žmonės labiau priklauso įvairių
materialinių gyvenimo aplinkybių, negu stiprūs, sveiki. Juos,
galima pasakyti, tironizuoja piktas gyvulys, atsipalaidavęs nuo
aukštesnių žmogaus galių. Žinoma, tai nereiškia, kad fiziškai
silpni žmonės negali apskritai turėti tvirto būdo ir galingos
valios. Tačiau šitos ypatybės yra jiems taip sunkiai įgyjamos,
jog maža yra šansų, kad galėtų atsirasti tarp silpnų Žmonių
daug stiprios dvasios individų. Yra tad išmintingumo įsakymas
be reikalo negundyti žmogaus dvasios fizinėmis silpnybėmis
ir iš anksto pasirūpinti užbėgti joms už akių arba su jomis ko-
voti, kaip tik jos ima reikštis. Todel visai pedagogiškas yra
žinomas Juvenalio pasakymas, kad „orandum est, ut sit mens
sana in corpore sano“ (reikia maldauti, kad sveika dvasia gy-
ventų sveikame kūne). Kartais šitas Juvenalio pasakymas yra
suprantamas ta prasme, kad tik sveikame kūne tegali būti sveika

S ei

dvasia. Tačiau šitokis jo supratimas nėra visai tikslus. Žmo-
gus, turįs nesveiką kūną, aiškus dalykas, nėra visiškai normalus
žmogus; tai betgi dar nereiškia, kad kūno nesveikata būtinai
turėtų gimdyti sielos nesveikatą. Nesveikas kūnas negali visai
gerai tarnauti aukštesnėms žmogaus galioms, taip kad šitos
galios, arba, plačiau tariant, žmogaus siela savo ruožtu ne-
gali tinkamai reikštis. Bet tai dar nėra psichinė liga tikra to
žodžio prasme.

Šiaip ar taip, kūnas yra tasai instrumentas, kuriuo žmogaus
siela prisiima pasaulio veikimą, o iš kitos pusės pats veikia šitą
pasaulį. Jei šitas instrumentas, arba padargas, yra sugadintas,
tai Žmogaus reiškimasis šiame pasaulyje turi mažiau ar daugiau
nukentėti, nors gyvenimo tikslingumas kartais randa išmintingos
išeities iš tokio nenormalaus stovio ta prasme, kad pralaimė-
jimas vienur gali tapti laimėjimu kitur. Pavyzdžiui, fizinis silp-
numas gali paskatinti žmogų labiau susidomėti dvasinio gy-
venimo turiniu ir pakilti protiniu bei doriniu atžvilgiu. Tačiau
dažniausiai esti atvirkščiai: kūno nenormalumas arba išsigimi-
mas traukia žmones į dorinį ištvirkimą. Štai kodel tarp įvairių
rūšių nusikaltėlių yra labai Žymus nuošimtis fiziniu atžvilgiu
išsigimusių žmonių. Tai įvyksta todel, kad fizinė nesveikata
susilpnina dorinį žmogaus atsparumą ir tuo pačiu leidžia stipriau
pasireikšti pagundoms, kurios paskatina blogus polinkius. Stip-
resnės dvasios žmonės šiaip ar taip šitoms. pagundoms atsi-
spiria, bet užtat silpnesnės dvasios žmonės lengvai puola ir,
vieną kartą puolę, kaskart smunka gilyn į nedorybės bedugnę.

Iei taip yra su fizine nesveikata, tai ne geresnių vaisių turi
duoti ir nepakankamas ar netinkamas fizinis lavinimas. Blogas
fizinis lavinimas ar del apsileidimo, ar del klaidingos pakraipos,
padaro netvarką fiziniame gyvenime. Ogi paskui pasirodo, kad
daugumoje atsitikimų šitokis blogas fizinis lavinimas turi do-
riniam gyvenimui liūdnų išdavų. Būtų įdomu statistiniais da-
viniais nušviesti šitas klausimas; bet kol šituo klausimu nega-
lima turėti tikslių statistinių davinių, galima. laikyti pakankamai
reikšmingais bendri pedagogų pareiškimai. Tuo tarpu šitie
pareiškimai vis labiau sutaria su Kriego teigimu, kad „žymi do-
rinio ištvirkimo dalis turi savo pagrindą klaidingame kūno lavi-
nime“. Tai ypač teisinga yra mūsų amžiui, kuris pasižymi, tarp

M ius

kitko, tuo, kad žmonėse labai dažnai pasireiškia stoka pusiaus-
vyros tarp jų nervų sistemos ir raumenų. Neproporcionaliai su-
žadinti nervai reikalauja sau kaskart naujų paraginimų ir, pa-
galiau, išsisėmę ima reaguoti vien į narkotikus. Ieškoma ypa-
tingų įspūdžių, kurie dažniausiai esti nenormalūs bei nepadorūs.
Galų gale pairęs organizmas sudrimba fizinėje ir dorinėje depre-
sijoje. Pervargimas, neurastenija, histerija ir kiti įvairūs neurozai
ima vis labiau viešpatauti mūsų pasaulyje. Tokiu laiku gerai
sutvarkyto fizinio lavinimo klausimas įgauna ypatingos reikš-
mės, tiesiog tampa gelbėjimo obalsiu, nekalbant jau apie tai, kad
geras fizinis lavinimas tiekia elementarinių sąlygų Žmogaus
džiaugsmingumui, laimingumui, darbingumui, padorumui.

Visa fizinio lavinimo reikšmė turės paaiškėti iš smulkesnės
jo tikslų apžvalgos; šiam kartui pakaks to, kas pasakyta apie
tą bendrą jo reikšmę saryšyje su pilnutinio ugdymo sistema,
kuri mūsų laikais ypač didėja akivaizdoje nenormalios mūsų
vadinamojo kultūringo gyvenimo pakraipos.

II. Bendras fizinio lavinimo tiklas ir atskiros ugdomosios
jo vertybės.

1. Bendras fizinio lavinimo tikslas, imamas objektyviniu ir subjektyviniu
atžvilgiu. — 2. Tvirta sveikata ir tikslus juslių veiklumas — 3. Fizinis
stiprumas ir kūno paklusnumas valios reikalavimams. — 4. Kūno gražumas
ir fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. —

1. Bet kurios ugdymo dalies tikslas galutinėje saskaitoje
sutampa su atatinkamos gyvenimo srities tikslu. Pavyzdžiui,
protinio gyvenimo tikslas yra šiaip ar taip pati tiesa; vadinasi
ir intelektualinio lavinimo, arba protinimo, galutinis tikslas yra
ta pati tiesa. Tačiau šita tiesa protinimui yra tolimesnis tikslas,
nes protinimas turi tik žmogų paruošti reikalui pažinti tiesą. Kad
šitas galutinis protinimo tikslas galima būtų pasiekti, reikia
auklėtinio prigimtyje sudaryti tam tikrų dispozicijų, arba nu-
siteikimų, kurie yra reikalingi tiesai siekti. Šitokie nusiteiki-
mai iš tikrųjų yra artimesnis protinimo tikslas, kuris tolimes-
niam tikslui tarnauja tarsi tam tikra priemonė. Protiniai nusi-
teikimai, reikalingi tiesai pažinti, gali būti pavadinti vienu įn-
telektualinio išsilavinimo posakiu. Tokiu būdu tiesa yra toli-
mesnis, intelektualinis išsilavinimas — artimesnis bendras pro-

tų ai

tinimo tikslas. Pirmasis tikslas yra dar vadinamas objekty-
vinių, antrasis — subjektyviniu. Kitu atžvilgiu pirmasis yra
pedagoginė gėrybė, antrasis — ugdomoji vertybė. Tiesa, bū-
tent, tampa protinimui pedagoginė gėrybė, kai jinai yra objek-
tyvuojama mokslo pavidalu. Intelektualinis išsilavinimas yra
subjektyvinė vertybė ta prasme, kad ji glūdi auklėtinio pri-
gimtyje, t. y. subjekte, ir kad ji tarsi šitą pastarąjį daro vertą
tiesos pažinimo.

Kalbant apie fizinį lavinimą, visai teisėtai gali kilti klau-
simas, kas čia yra tolimesnis obiektyvinis ir artimesnis sub-
iektyvinis tikslas, kitaip tariant, kas čia yra pedagoginė gė-
rybė ir ugdomoji vertybė.

Galima bendrai sutikti, kad fizinio gyvenimo, todel ir fizi-
nio lavinimo tikslas yra tam tikras fizinis galingumas. Šitas
tizinis galingumas, kaipo materialinė gėrybė, tegali būti lygsta-
mas tikslas fiziniam lavinimui, kadangi tegali įgauti aukštes-
nės prasmės, vien būdamas tikslingai palenktas aukštesniems
gyvenimo tikslams. Tiesa yra nelygstamas gyvenimo tikslas,
nes ji turi nelygstamos reikšmės protingai Žmogaus prigim-
čiai; bet fizinis galingumas teįgauna tikros reikšmės vien tada,
kai jis yra palenkiamas kitiems protingo Žmogaus gyvenimo
tikslams, Todel, norint visai tiksliai aptarti tolimesnį fizinio la-
vinimo tikslą, reik pasakyti, kad tokiu tikslu yra fizinis žmo-
gaus galingumas, palenktas aukštesniems gyvenimo tikslams.

Jei dabar turėsime nustatyti artimesnį fizinio lavinimo tikslą,
t. y. tą bendrą fizinės prigimties nusiteikimą, kuris yra ugdo-
moji vertybė, tai iš tikrųjų teks ieškoti tokio bendro fizinio nu-
siteikimo, kurs padėtų maksimą fizinės žmogaus galybės palen-
kti aukštesnei jo prigimčiai. Tai ir yra ne kas kita, kaip tik
didžiausias kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams.
Vadinasi, tikrai galingas yra tasai, kas sugeba visas savo kūno
jėgas palenkti aukštesnėms savo galioms, siekiančioms aukš-
tesnių gyvenimo tikslų. Kūno nusiteikimas aukštesniems gy-
venimo tikslams faktinai reiškia tokį jo nusiteikimą, kuris yra
palankiausias tiesos pažinimui, doriniam veikimui ir dailiajai
kūrybai. Visiems šitiems reikalams kūnas, arba plačiau ta-
riant, fizinė žmogaus prigimtis gali būti mažiau ar daugiau

— 17 2

nusiteikusi, tuo tarpu kad visai neišlavinta arba net pairusi
fizinė prigimtis gali net statyti šitoms aulkkštesnėms gyvenimo
apraiškoms tramdomųjų kliūčių.

Taigi fizinė žmogaus galybė yra bendriausia pedagoginė
gėrybė fizinio lavinimo srityje, o kūno nusiteikimas aukštes-
niems gyvenimo tikslams yra bendriausia ugdomoji vertybė.
Gerai suprasta fizinė galybė yra ne kas kita, kaip tikslingai
panaudojama fizinė energija. Tuo tarpu energija apskritai yra
tinkamas nusiteikimas veiksmui. Žmogus, neturįs energijos,
faktinai yra nenusiteikęs veiksmui, ypač tam veiksmui, kuris,
anot posakio: actus est perfectio rei, yra filosofijoje vadina-
mas daikto tobulumu. Tačiau ne kiekviena energija turi tikros
reikšmės žmogaus gyvenimui. Tokios reikšmės, pavyzdžiui,
neturi energija bergždžiai eikvojama netikslingam krutėjimui.
Žmogiškajame veikime tikslingas energijos panaudojimas yra
vienas iš pagrindinių reikalavimų. Bet šitas reikalavimas vien
tada tegali būti tinkamai vykdomas, įei jam atsako Žmogaus
prigimtyje tam tikras pastovus bei sąmoningas pasiryžimas
tikslingai naudoti savo energiją teisėtiems žmogiškojo gyveni-
mo reikalavimams. Šito pasiryžimo sėkmingumas pareina nuo
kūno nusiteikimo aukštesniems gyvenimo tikslams.

Dabar, kai jau yra aiškus tolimesnio fizinio lavinimo: tik-
slas, t.y. fizinė žmogaus galybė, ir artimesnis jo tikslas, t. y.
kūno nusiteikmas aukštesniems tikslams, galima jau nurodyti
bendras fizinio lavinimo uždavinys. Apskritai ugdomasis už-
davinys yra ne kas kita, kaip ugdomojo tikslo pasiekimas,
suteikiant auklėtinio prigimčiai atatinkamo, pastovaus bei są-
moningo, nusiteikimo. Pasirodo, kad bendrasis fizinio lavinimo
uždavinys ir yra suteikti auklėtiniui maksimas fizinės energijos,
išskleidžiant fizinėje jojo prigimtyje, arba kūne, nusiteikimą tar-
nauti aukštesniems gyvenimo tikslams.

Įdomu pažymėti, kad daromi čia teoretiniai išvadžiojimai
apie bendrą fizinio lavinimo tikslą ir uždavinį randa ryškiau-
sio pritaikinimo praktinėje Indijos jogų sistemoje, kurios dalis,
paskirta fiziniam lavinimui, vadinama ,„„Hatha-Joga“. Jogas
Rama-Čaraka, parašęs to pačio pavadinimo knygą, kur jis iš-
dėsto normalaus fizinio lavinimo principus bei taisykles, šitaip
rašo apie jogų fizinio lavinimo tikslus bei uždavinius: „Jogai

e 2

| Kauna Tarn
6244 | Kelną Seatyaijo

"2
+- — 18 —

žino, kad kūnas yra savo rūšies rūbas, kuriuo kartais apsi-
velka dvasia. Jie žino, kas yra kūnas, ir todel yra tolimi nuo '
jo laikymo tikru žmogaus aš; bet jie irgi žino, kad kūnas yra
įrankis dvasiai reikštis ir veikti; kad kūniškas kevalas yra rei-
kalingas tikrai žmogaus esmei apsireikšti ir jai tobulinti da-
bartiniame augimo tarpsnyje. Jie žino, kad kūnas yra dvasios
šventovė, kad rūpinimasis kūnu yra drauge ir tikslas aukštes-
nėms žmogaus paiėgoms ugdyti... Jogai pasisavino šitokią
pažiūrą ir remiasi dar principu, kad kūnas turi būti nuolat dva-
sios kontrolėje ir sudaryti tarsi instrumentą, kuris būtų klus-
nus kiekvienam jo savininko rankos palytėjimui. — Jogai žino,
kad visiškai klausyti proto tegali vien taisyklingai išmiklintas,
išmaitintas ir išugdytas kūnas; ogi gerai išugdytas kūnas turi
būti visų pirma sveikas bei stiprus... Fizinės Vakarų kultū-
ros principų šalininkai stengiasi išauginti kūną del kūno, ma-
nydami, kad jis yra pačiu žmogumi. Jogai, lavindami kūną,
žino, kad jis tėra vien įrankis aukštesniems žmogaus pradams,
ir kad privalu tobulinti įrankis kaip tik tam, kad galėtų jis tar-
nauti sielos išsiskleidimui. Vidutiniai fizinio lavinimo šalinin-
kai pasitenkina tuo, kad sustiprina raumenis tam tikra pa-
prasta mechaninių mankštymų eile. Jogai apšviečia savo už-
davinį mintimi ir sustiprina ne tik raumenis, bet kiekvieną or-
ganą, kiekvieną ląstelę, apskritai kiekvieną kūno dalį, besimo-
kydami sykiu kontroliuoti visus savo kūno organus, tiek parei-
nančius, tiek ir nepareinančius nuo valios, — kas yra jau vi-
sai svetima Vakarų fizinio lavinimo mokyklų atstovams“ (A.
Ldnge's lenkiškasis vertimas, 7—8 p.). Taip kalba Rama-Ča-
raka. Jo nusakytas fizinio lavinimo uždavinys, apskritai,
gali būti pateisintas pedagoginės teorijos šviesoje, nors jogai
savo praktikoje kartais per toli nueina ir įpuola į savo rūšies
akrobatizmą, demonstruodami kūno pareinamybę nuo žmo-
gaus proto ir valios. Šiaip ar taip, pacituotose Rama-Čarakos
mintyse pagrindinis turinys gali būti suderintas su gerai su-
prasto fizinio lavinimo reikalavimais.

Iš to, kas buvo anksčiau pasakyta apie pagrindinį fizinio
lavinimo uždavinį, galima buvo pastebėti, kad šitas uždavinys
siekia gretimais ir didžiausio fizinio galingumo ir didžiausio
„nusiteikimo palenkti fizinę galybę aukštesniems gyvenimo tik-

ga

slams. Fizinis žmogaus galingumas yra bendrasis objektyvi-
nis fizinės kultūros tikslas, tuo tarpu kad kūno nusiteikimas
aukštesniems. gyvenimo tikslams yra atatinkamai bendrasis
subjektyvinis šitos kultūros tikslas. Tačiau tokie posakiai, kaip
fizinis žmogaus galingumas arba kūno nusiteikimas aukštes-
niems gyvenimo tikslams, yra tiek bendri, kad iš jų sunku su-
sidaryti kiek konkretesnis supratimas apie fizinio lavinimo
turinį. Todel nuosekliai tenka eiti nuo bendrų bendriausių fizi-
nio lavinimo tikslų prie specialesnių jo tikslų, kuriems paskui
reiktų parinkti objektai, priemonės ir metodai.

Jei paimsime fizinį žmogaus galingumą, kaipo bendrąjį ob-
jektyvinį fizinio lavinimo tikslą, tai galėsime įsitikinti, kad jo
pagrindą sudaro sveikata, jo dinaminį pasireiškimą — stipru-
mas ir išviršinę jo išraišką — gražumas. Kitaip tariant, spe-
cialesniais objektyviniais fizinio lavinimo tikslais yra svei-
kata, stiprumas ir gražumas. Jei, antra vertus, paimsime kū-
no nusiteikimą aukštesniems tikslams, kaipo bendriausiąiį sub-
jektyvinį fizinio lavinimo tikslą, tai įsitikinsime, kad šitas nu-
siteikimas gali reikštis arba teorinėje pažinimo srityje arba
praktinio veikimo srityje arba, pagaliau, estetinės kūrybos
srityje. Teorinio pažinimo atžvilgiu yra svarbus tikslus juslių
bei jauslių veiklumas, kaipo patirtinis pažinimo pagrindas.
Praktinio veikimo atžvilgiu yra svarbus kūno paslankumas
palenkti visą savo energiją valios reikalavimams, kas sudaro
palankų materialinį veikimo pagrindą. Pagaliau, dailiosios
kūrybos atžvilgiu yra svarbus fizinis Žmogaus nusiteikimas
savaimingai kūrybai, kas tiesia materialinį pagrindą dailiajam
menui. Žmogaus kūnas yra gerai nusiteikęs patarnauti auk-
štesniems gyvenimo tikslams, jei jis pasižymi reikiamu savo
juslių bei jauslių veiklumu, yra paklusnus valios įsakymams
ir visai instinktyviai bei lengvai apsisprendžia savaimingai kū-
rybai materialinio gyvenimo srityje. Šie trys pagrindiniai nu-
siteikimai, eina specialiais subjektyviniais fizinio lavinimo
tikslais.

Kiek susidomėjus obiektyvinių ir subjektyvinių fizinio la-
vinimo tikslų palyginimu, galima pastebėti, kad tarp jų esama
tam tikro atatikimo, Būtent, sveikata ir tikslus juslių bei jau-
slių veiklumas atatinka viena antrą jau todel, kad tarp jų

-

kJ

FE

dviejų yra net priežastingumo sąryšio: tikslus juslių bei jauslių
veiklumas yra tam tikra psichinė plačiai suprastos sveikatos
apraiška. Fizinis stiprumas ir kūno paslankkumas būti paklus-
niam: valios įsakymams yra tarp savęs atatikimo santykyje jau
todel, kad tikrai stiprus žmogus yra tasai, kurio fizinė jėga
yra palenkta valios reikalavimams. Pagaliau kūno gražumas
ir jo nusiteikimas savaimingai kūrybai atatinka vienas antrą
jau todel, kad abudu šiaip ar taip pridera prie estetinės gyve-
nimo srities. Gauname tuo būdu fiziniam lavinimui šešetą spe-
cialinių tikslų, kuriais yra sveikata, stiprumas, gražumas, tik-
slus juslių bei jauslių veiklumas, kūno palankumas valios rei-
kalavimams ir fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. Kiek-
vienas iš šitų tikslų susideda dargi iš visos eilės sudedamųjų
savybių, kurios fiziniame lavinime savo ruožtu gali būti sie-
kiamos, kaipo smulkiausi jo tikslai. Del šitos priežasties tenka
toliau iš eilės, išanalizuoti kiekvienas iš šešeto minėtų fizinio
lavinimo tikslų, imant juos koreliatyviniais, t. y. atatinkkančiais
sau dvejetais.

2. Visų pirma, kaip reikia suprasti sveikata. Analizuodamas
šitą sąvoką iš sudedamųjų jos dalių, Alfredas Binet'as prieina
išvadą, kad sveikatos stovis gaunamas tada, kai yra suveda-
mos į krūvą keturios pagrindinės kokybės, būtent: a) nebuvi-
mas ligūstų polinkių, pavyzdžiui, palinkimo į tuberkuliozą,
b) nebuvimas aktualių ligų, c) lengvas organizmo prisitaikini-
mas prie nukrypimų nuo įprastos normalios gyvenimo tvarkos
ir d) organizmo nusiteikimas ilgai gyventi. Iš visų šitų keturių
sveikatos kokybių Binet'as laiko reikšmingiausia trečiąją, bū-
tent, lengvą organizmo prisitaikinimą prie nukrypimų nuo
įprastinės normalaus gyvenimo tvarkos, ir kaip tik todel, kad
sveikatos laipsnis nepasireiškia reguliariame, išmintingai su-
tvarkytame gyvenime.

Su Binet'o sveikatos aptarimu galima sutikti, jei kalbama
apie fizinę kūno sveikatą medicinos atžvilgiu. Del tos sveika-
tos sąvoka reikės žymiai praplėsti, norint pažiūrėti į dalyką
platesniu filosofiniu atžvilgiu. Šituo atžvilgiu žmogaus svei-
kata yra toks normalus jo kūno ir sielos sutarimas, kuris lei-
džia visoms žmogaus būtybės pareigoms reikštis dernai, par-
einamai. Iš čion matyti, kad tikra Žmogaus sveikata nėra tas

24 GA

A a as,

pat, kas paprastai vadinama kūno sveikata mediciniška pras-
me. Kalbant apie kūno sveikatą, teatsižvelgiama labiausiai į
augamąsias ir įuntamąsias žmogaus būtybės pareigas. Bet
kūno sveikata, kaip kad žmogaus kojos sveikata dar nėra visa
jo kūno sveikata. |

Taigi tikra sveikata gaunama tada, kai vienybės pradas,
kuriuo yra siela, tobulai valdo visas fizinės žmogaus prigimties
pareigas ir jas deramai koordinuoja organingos vienybės tik-
slams. Pilnas sveikatos nustojimas yra ne kas kita, kaip mir-
tis, nes mirties įvykiu fizinė žmogaus prigimtis nustoja buvusi
valdoma to vienybės prado, kuris vadinamas siela. Apmiręs
kūnas, nebepalenkiamas vieningo organizmo tikslams, virsta
pairusia medžiagos krūva, vadinama lavonu. Iš čion galima
padaryti išvada, kad galutinėje sąskaitoje sveikata yra deramas
santykiavimas tarp atskirų dalių ir vieningos visumos fizinėje
žmogaus prigimtyje.

Plačiai suprasta sveikata yra normalus pagrindas pažinimo
tikslams; anot Aristotelio žodžių betariant, gerai jaustis, reiš-
kia būti gerai nusiteikusiam pažinimo tikslams. Todel, jei fi-
ziologinė 'kūno sveikata yva labiausiai mediciniškos higienos
tikslas, tai fiziniam lavinimui, kaipo pedagoginiam veikimui,
tenka specialiai susirūpinti juslių bei jauslių lavinimu, nes kaip
tik jose privalo glūdėti tasai nusiteikimas, kuris yra pageidau-
jamas teoretinio pažinimo atžvilgiu, kaipo materialinė šito pa-
starojo atrama. ,

Apskritai teorinėje kultūros srityje bendra ugdomoji ver-
tybė, kaip žinoma, yra intelektualinis, arba protinis išsilavini-
mas. Tuo tarpu pažinimo tvarkoje protinis aktas remiasi jus-
liniu patyrimu, kaipo matetrialinę savo atrama, nes niekas ne-
patenka į mūsų protą, kas pirma nėr perėję per mūsų juslių bei
jauslių aparatą. Vadinasi, nuo mūsų juslių bei jauslių aparato
veikimo taip ar šiaip pareina mūsų protinis pažinimas. Todel
yra labai svarbu, kad šitas įuslių bei jauslių aparatas, kuris pa-
tiekia juslinio pažinimo ir todel pagrindžia protinį pažinimą,
veiktų pilnai, greit ir tiksliai. Tuo tarpu toksai juslių bei jaus-
lių aparatas priklauso fizinei mūsų prigimčiai, turinčiai tam
reikalui jutimo bei jautimo organus, t. y. nervų ir smegenų sis-
temą. Ir štai pasirodo, kad jutimo bei įautimo organai gali

122 —

įsigyti tam tikromis fizinio lavinimo . priemonėmis palankių
funkcionavimo ypatybių, kurios sudaro juslėms bei jauslėms
nusiteikimo veikti greit, pilnai ir tiksliai. Šitas nusiteikimas ir
dera pavadinti normaliu, t. y. tiksliu bei tikslingu, -juslių bei
jauslių veiklumu. Tai yra pagrindinis fizinės prigimties nusi-
teikimas, tinkąs teoretinėje srityje aukštesniam intelektualinio
pažinimo reikalui, kuris galutinėje sąskaitoje yra tiesos paži-
nimo reikalas. Šitam nusiteikimui lavinti fizinės kultūros mok-
slas žino jau atskirą skyrių, vadinamą juslių bei jauslių lavi-
nimu. Tokiame skyriuje ir privalu tyrinėti tie fizinio lavinimo
objektai, priemonės ir metodai, kurie turėtų išlavinti lytėjimo,
regėjimo, girdėjimo, ragavimo ir užuodimo jusles ir tokias iš-
vidinio jautimo išgales, kaip pusiausviros jausmą, vaizduotę,
pajustinę atmintį, nuvokimą, arba percepciją, verinamąją jaus-
lę, arba instinktą, ir tt.

Reik pasakyti, kad fizinio lavinimo uždavinys — lavinti
juslės bei jauslės — yra dar menkai suprantamas įvairiose fizi-
nio lavinimo sistemose ir todel atatinkamas fizinio lavinimo
teorijos skyrius dar nėra tinkamai išplėstas. Be to, sykiu su
šituo fizinio lavinimo uždavinių yra suplakami artimi dalykai,
kurie aiškiai sutampa su kitais gretimais fizinio lavinimo tik-
slais. Pavyzdžiui, prancūzų fizinio lavinimo profesorius Jur-
gis Demèny’s jutimų bei nuvokimų (percepcijos) lavinimą įglau-
džia į lavinimą tos bendresnės fizinės savybės, kuri jo vadina-
ma terminu „adresse“, kas reiškia apsukrumą, vikrumą, mik-
lumą, rusiškai „lovkost'““. Tuo tarpu, jei sveikata yra, Demė-
ny'o supratimu, higienos išdava, tai miklumas yra judesių eko-
nomijos išdava, kuri pareina nuo juslių bei jauslių lavinimo.
„Galutinėje sąskaitoje, sako jisai, miklumas ir menas panau-
doti savo jėgas pareina vien nuo nervų sistemos išlavinimo.
Iš tikrųjų, tai yra raumenų paraginimų tvarkos reikalas“ (Les
bases scientifiques de l'éducation physique, 262 p.). Galima
sutikti, kad miklumas yra ekonominis žmogaus energijos pa-
naudojimas, pareinąs nuo nervų sistemos išlavinimo. Bet reik
taip pat pastebėti, kad šitas miklumas sykiu gali būti ir prak-
tinė ir kuriamoji fizinio gyvenimo apraiška. Praktiniame gy-
venimę žmogaus miklumas didina jo galingumą, suvaldytą va-
lios reikalavimais, o estetinėje srityje miklumas yra sąlyga ne

223

tik judesių gražumui, bet ir savaimingam kūrybiniam nusista-
tymui. Tuo būdu pasirodo, kad miklumas yra sudėtinga išda-
va, kuri pareina sykiu ir nuo juslių bei jauslių išlavinimo, ir nuo
praktinio nusistatymo ekonomiškai naudoti savo energiją, ir nuo
kuriamojo tikslingumo.

Sąryšyie su juslių bei įauslių lavinimu būtų visai ne pro šalį
kalbėti apie tokius atskirus dalykus, kaip tikroji akis, ritmo
jausmas ir apskritai pusiausviros temperamentas, arba, pobū-
dis, kurie šiaip ar taip pareina nuo deramo nervų bei smegenų
sistemos ir tuo pačiu nuo juslių bei jauslių išlavinimo. Bet čia
pasitenkinsiu vien šituos dalykus tepaminėjęs.

3. Antrasis dvejetas koreliatyvinių, arba atatinkančių sau,
fizinio lavinimo tikslų yra, kaip žinome, iš vienos pusės fizinis
stprumas ir iš antrosios Kūno Kklusnumas valios įsakymams.
Čia bus pravartu pradėti nuo kūno stiprumo sąvokos. Minė-
tasis Binet'as nustato, kad fizinis stiprumas pareina nuo dviejų
rūšių veiksnių, būtent: pirma, nuo kūno išsiskleidimo laipsnio
ir, antra, nuo darbo kiekio, kurį pajėgia atlikti individas tam
tikru laiku. Kūno išsiskleidimas pasireiškia ūgiu, svoriu, pe-
čių pločiu, raumenų stangrumu ir plaučių pajėgumu. Yra tai
vis apraiškos, kurios gali būti matuojamos tam tikrais prie-
taisais. Sunkiau yra nustatyti tas darbo kiekis, kurį gali indi-
vidas atlikti tam tikru laiku, nes čia reik skaitytis iš vienos
pusės su tuo, koks yra jėgos maksimas, kuris gali būti pasiek-
tas vienu momentu, o iš antros pusės su tuo, koks yra pastan-
gos patvarumas, arba atsilaikymas prieš nuovargį.

Jei žiūrima į fizinį žmogaus stiprumą grynai išviršiniu būdu,
t. y. su naturalistiniu obiektyvumu, tai, žinoma, galima sutikti
su Binet'o fizinės Žmogaus galybės apibrėžimu. Bet, jei pano-
rėsime pažiūrėti į dalyką labiau pedagoginiu atžvilgiu, tai šitą
apibrėžimą turėsime papildyti kokybėmis, kurios reikalauja
palenkti fizinę žmogaus energiją doriniams jo valios reikalavi-
mams. Toks, pavyzdžiui, Hėbert'as, sumanus fizinio lavinimo
pedagogas, daro šituo atžvilgiu žymų žingsnį į priekį. „Jėgos
kodekse“ jis nustato Šitokias kokybes, reikalingas fiziniam.
stiprumui: 1. patvarumo jėgą, arba galėjimą ilgai išlaikyti di-
desnę pastangų įtampą, 2. raumenų jėgą, sugebančią atskirais
kūno organais daryti įvairių reikiamų pastangų, 3. vikrumą,

— 24 —

t. v. sugebėjimą veikiai pereiti iš rimties į veiksmą ir, atvirik-
ščiai, iš veiksmo į rimtį, 4. miklumą, arba sugebėjimą taupyti
savo jėgas, norint ilgiausiai apsiginti nuo nuovargio, 5. vyriš-
kąsias kokybes, t. y. energiją, valingumą, drąsą, šaltą kraują,
greitą apsisprendimą, tvirtą pasiryžimą, tvirtybę, pastovumą,
fizinės bei dorinės pastangos pamėgimą, susivaldymą akivaiz-
doje pavojaus, aukštybės, fizinio bei moralinio skausmo, 6. te-
orinį nusimanymą ir praktinį sugebėjimą atlikti naudingas bei
neišvengiamas fizines pratybas, pagaliau, 7. užsigrūdijimą šal-
čiu, karščiu ir kitomis kraštybėmis, ir dargi saikingumą bei pa-
prastumą valgyme bei gėrime. „Tvirtoji būtybė, sako Hé-
bert'as, viską glausdamas į krūvą, yra patvari, raumeninga,
vikri, mikli, energinga, užgrūdyta, nelepi ir saikinga. Be to,
ji sugeba žygiuoti, bėgti, šokti, laipioti, kopti, mėtyti, gintis ir
plaukioti“ (6 p.).

Pirmoje vietoje Hėbert'as stato patvarumo jėgą, nes, „kad
būtybė galėtų trukti laike, sako jisai, prigimtis įsako jai pa-
tverti. Tad patvarumo jėga yra pirma iš kokybių, kurių jai
privalu turėti“ (XV p.). Bet toliau jis dar prideda: „Vikrumas,
miklumas ir aktyviosios arba vyriškosios kokybės yra taip
pat pagrindiniai jėgos pradai“ (XV—XVI p.). Pagaliau, nuo
aktyvių vyriškųjų kokybių jis pereina prie reikalavimų fiziniam
lavinimui grynai dorinių kokybių. „Fizinis lavinimas reikalau-
ja sveikos doros, orientuojamos į gėrį. Besirūpinant vien ma-
terialinėmis fizinių pratybų išdavomis ir nenustatant aukštes-
nės jų prasmės, dirbamas vien gyvulio auginimo, bet ne žmo-
gaus auklėjimo darbas“ (Le sport contre Vėducation physique,
+5 pusl.).

Ši linkmė nuo grynai fiziologinio mato prie dorinio vertin-
gumo fiziniame lavinime yra visai naturali, jei atsižvelgiama į
tai, kad bet kuris ugdymo uždavinys turi būti suderintas su
visa pilnutinio ugdymo sistema pilnatvės, sutartinės ir priklau-
somybės principais. Šituo atžvilgiu tikras nuoseklumas fizi-
nio stiprumo lavinime bus šitokis. Iš pačios pradžios tenka,
žinoma, rūpintis pilnutiniu kūno išugdymu ir tvirta jo sudėti-
mi. Paskui, bet faktinai gretimais, dera rūpintis fizinės pri-
gimties darbingumu. Toliau, privalu suteikti fizinei prigimčiai
aktyvių vyriškųjų savybių. Pagaliau, reik visos šitos fizinio

p DM

stiprumo apraiškos tobulai palenkti doriniams valios reikala-
vimams. Tuo būdu kaip tik pasireiškia nuoseklus pedagoginis
ėjimas nuo obiektyvaus fizinės prigimties tikslo prie subjek-
tyvaus.

Kai kuriais iš suminėtų keturių momentų bus ne pro šalį
dar kiek susidomėti. Visų pirma svarbu gerai suprasti žmo-
gaus organizmo darbingumas. Čia ypatingai privalu skaitytis
su faktu, kad gyvenimas reiškiasi visuomet tam tikru veiki-
mu. Bet kad būtybė veiktų, ji turi turėti jėgų, kurias galėtų
eikvoti. Tam tikra prasme gyvenimas yra net ne kas kita,
kaip asimiliuotų energijų eikvojimas. Todel, juo daugiau darbo
žmogus turi atlikti savo gyvenime, juo daugiau jėgų jis reika-
lingas šitam tikslui. Žinoma, tai nereiškia, kad gyvenimo dar-
bingumas reikia matuoti grynai fizinės energijos kiekiu. Jei
taip iš tikrųjų būtų, išeitų, kad atletai turi pasižymėti didžiau-
su darbingumu. Tuo tarpu labai galima abejoti apie atletų dar-
bingumą, jei tik darbingumą suprasime tikslingo Kkuriamojo
produktingumo prasme. Atletai paprastai suvartoja neproduk-
tyviai raumenų sklaidai tiek fizinės energijos, kad dažnai in-
telektualinės jų pajėgos nyksta, neproporcionaliai jų raumenų
sistemai išsiskleidus. Todel jau Platonas, aukštai vertinęs
fizinį lavinimą ir, tarp kitko, gimnastiką, teigė, kad gimnastika
virsta atletų pabiaurinimo priemone, jei ji tampa raumenų kul-
tūra. Todel ir Euripidas buvo pareiškęs apie atletus šitokį
pasmerkimą: „Atikoje yra daug dykūnų, bet blogiausi iš jų yra
atletai“.

Tikrasis, t. y. produktyvus žmogaus darbingumas, gali būti
matuojamas tuo, kiek kultūrinės kūrybos žmogus gali atlikti
fizinėmis savo pajėgomis. Kiekvienas kultūrinis darbas turi
būti atliktas, taupiai energiją eikvojant, bet reikia turėti mak-
simas fizinės energijos, kad galima būtų atlikti maksimas kul-
tūrinio darbo. Todel, lavinant žmogų fiziniu atžvilgiu, visuo-
met svarbu turėti galvoje uždavinys suteikti žmogui tokis
maksimas fizinės energijos, kad jis galėtų atlikti maksimą kul-
tūrinio darbo. Toks bus kaip tik dinaminis energijos stovis,
kuris skiriasi nuo statinio jos stovio. Atletas, sutaupęs daug
fizinės energijos savo raumenyse, arba nutukęs Žmogus, sutau-
pęs jos savo taukuose, pasižymi labiau energija, esančia stati-

M

niame stovyje, bet kaip tik todel jie nepasižymi maksimaliniu
produktyviu darbingumu. Darbingiausias kultūrinio produkty-
vumo atžvilgiu bus tasai, kas lengvai pasisavina fizinę ener-
giją ir sykiu produktyviai ir taupiai ją eikvoja kultūriniam dar-
bui. Jo energija yra, galima sakyti, nuolatos dinaminiame sto-
vyje. Toks bent pageidaujamas yra santykis tarp fizinės ener-
gijos ir produktyvaus kultūrinio darbo, kuris prasideda nuo
tikslingo rankų darbo ir baigiasi aukščiausiais dvasiniais lai-
mėjimais.

Aktyviomis vyriškosiomis savybėmis, kurios turi būti su-
teiktos toliau fizinei žmogaus prigimčiai, paprastai vadinamos
žymės, kuriomis dažniau pasireiškia vyriškasis pobūdis. Štai
žymiausios aktyvumo savybės: šaunus narsumas, energinga
valia, lengvai besiryžtanti veikti, šaltas kraujas, tvirtas pasto-
vumas, dvasios tvirtybė pavojuje ir tt. Nors senovės pasauly
šitos žymės buvo laikomos pagrindinėmis dorybėmis, kaip pa-
rodo faktas, kad lotynų „virtus“ buvo tada didžiausioje pagar-
boje, tačiau iš tikrųjų tai yra labiau vyriškojo temperamento,
t. y. pobūdžio, negu dorinio apsisprendimo dalykas. Beveik
visos šitos savybės gali būti pakreiptos į neigiamąjį veikimą,
kuriuo, pavyzdžiui, yra imperialistiškas kariškumas, tuščias
avantiurizmas, donkichotizmas, įvairios atletiškos rungtynės
ir tt. Fizinė energija ir vyriškieji jos reiškimosi būdai tampa
doriniam tobulėjimui tikrai teigiamuoju veiksniu, kai kūnas
įgauna pastovaus nusiteikimo visai savo energijai palenkti do-
riniams valios reikalavimams. Šitas kūno nusiteikimas ir yra
aukščiausias fizinio stiprumo lapsnis, imamas kokybiniu, bet
ne kiekybiniu atžvilgiu. Jo siekimas fizinio lavinimo priemo-
nėmis, atsižvelgus į praktinę gyvenimo sritį, turi sudaryti pe-
dagogui pagrindinį uždavinį. Tai yra, taip sakant, telkiamoji
fizinių pastangų linkmė, kuria einant, fizinė energija turi būti
suimta į tvirtas valios sąvaržas, kreipiančias ją į dorinį tikslą.

Jei kūno kultūra pasitenkina fiziniu stiprumu, palenktu vy-
riškojo pobūdžio reikalavimams, bet atpalaiduotu nuo dorinių
tikslų, tai jos išvadoje gaunamas tasai vienašališkas atletizmas,
kurio apraiškų tiek daug galime matyti paskutiniais laikais va-
dinamajame kultūringame pasaulyje. Imkime pavyzdžiui vieną
tik reikšmingą rungtynių atsitikimą, kuris įvyko 1926 m. rudenį

Jungtinių Amerikos Valstybių Filadelfijos mieste. Ten pasaulinis
bokso čempionas Dempsėjus turėjo rungtis su kitu boksininku Te-
nėjumi, kuris, žinoma, tikėjosi paveržti pasaulinę garbę iš ilsėju-
sio jau trejus metus ant laurų kumšties žygininko. .Pažiū-
rėti nepaprasto reginio buvo suvažiavę į Filadelfijos stadioną
arti 150 000 žmonių, kurių tarpe, kaip rašė laikraščiai, buvo irgi `
visuomenės žiedas. Belaukdami reginio, žmonės susijaudino,
geiduliai įkaito, prasidėjo azarto žaismas pinigais už spėjamą
laimę. Tuo tarpu rungtynių pradžia skelbiama ir žygininkai su-
eina į kumšties kovą. Tenėjui sekasi. Pirmame rounde jis
smarkiai suduoda Dempsėjui į smakrą. Radiotelegraias, kurio
klausosi milijonai žmonių, iškilmingai praneša į visus pasaulio
kraštus: Dempsėjus gavo į smakrą. Po antro roundo radijas
pranešė pasauliui, kad Tenėjus smogė savo priešininkui dar
tris kartus į veidą. Po aštunto roundo pasaulis sužinojo, kad
viena Dempsėjaus akis užsimerkė. Po devinto roundo atėjo
naujiena, kad antra jo akis irgi pamušta. Einant dešimtam ir
paskutiniam roundui nebuvo jau abejojama, kad Tenėjus turi
išeiti laimėtoju. Sužavėta nepaprastu įvykiu publika ir jos
tarpe atvykęs specialiais traukiniais visuomenės žiedas nebe-
sitvėrė džiaugsmu ir nepaisė dangaus, kuris bandė ją atvėsinti
lietaus srovėmis. Nugalėtasis Dempsėjus nemanąs vis delto
nurimti ir tikisi, atsipeikėjęs nuo smūgių, atgausiąs pasaulinio
čempiono titulą, juo labiau, kad vienas iš naftos pramonininkų
paskyrė premijai 750000 dolerių už rungtynių atkartojimą
Losanžele. Tai yra faktai, apie kuriuos rašė visi žymesni pa-
saulio laikraščiai, dargi su pastaba, kad šitos rungtynės suža-
dinusios daugiau susidomėjimo, negu įvykusios maždaug vienu
laiku Floridoje baisios katastrofos.

Lengva įsitikinti, kad nei Dempsėjui nei Tenėjui negalima
nepripažinti aktyvių vyriškojo pobūdžio žymių, būtent: nei
narsumo, nei šalto kraujo pavojuje, nei pastovumo pasiryžime,
nei užsigrūdijimo prieš fizinius likimo smūgius; bet taip pat
lengva pastebėti, jei neapankama nuo sensacingo reginio,
kad kumštininkų žygiai neturi jokio teigiamo sąryšio su pro-
tingais gyvenimo tikslais, ir kad fizinis lavinimas jaunimo šito-
kia brutalaus atletizmo pakraipa, kad ir ne taip ryškiai pažy-
mėta, neturi nieko bendro su tikraisiais pedagoginiais kūno

=.

kultūros reikalais.. Panašus fizinis lavinimas yra ne kas kita,
kaip amoralinio gyvulio dresūra, kuri pažemina žmogaus vertę
ir padaro jį neproduktyvų kultūrinei kūrybai. Žmogaus stip-
rumas tegali rasti savo žmogiškąjį pateisinimą vien tik tada,
kai jis yra verčiamas klausyti jo valios, palenktos doriniam
tikslui. Tik tada fizinis lavinimas, duodąs žmogui fizinio stip-
rumo, turi pedagoginės reikšmės. Tik tada tegalima ikalbėti
apie racionalią kūno kultūrą, t. y. apie kultūrą, kuri susiderina
su racionaliais, arba protingais, gyvenimo tikslais. Todel tikru
fiziniu galingumu pasižymi tik tasai, kas sugeba suderinti sa-
vyje ir tvirtai išugdytą kūną, ir aktyviasias vyriškojo pobū-
džio savybes, ir maksimalinį produktyvų darbingumą, ir kūno
paslankumą pasiduoti doriniams valios įsakymams.

Čia gali sukelti klausimą aktyviosios vyriškojo pobūdžio
savybės, kurios tarsi tampa fizinio stiprumo sudedamąja dali-
mi. Išeina, kad moterys arba negali pasiekti fizinio stiprumo
arba jį pasiekia įsigijusios vyriškųjų savybių. Iš tikrųjų, daly-
kas neturėtų būti taip griežtai imamas, kai yra kalbama apie
vyriškąsias grynai fizinio aktyvumo savybes. Iš vienos pusės
negalima abejoti, kad fizinė jėga yra matuojama grynai kie-
kybiniu būdu, ir todel fizinis vyro energingumas didesnis negu
moters. Šita aplinkybė dar toli gražu neparodo, kad vyro or-
ganizmas būtų vertingesnis kokybinių atžvilgiu, nes, nuosek-
liai sprendžiant, reikėtų sutikti, kad dramblio organizmas esąs
vertingesnis kokybiniu atžvilgiu už vyro organizmą. Vis delto
ta aplinkybė, kad fizinė vyro jėga ir fizinis jo aktyvumas pra-
lenkia tas pačias moters kokybes, įgalina tam tikras fizinio
stiprumo apraiškas vadinti vyriškosiomis savybėmis. Jei fizi-
nis Žmogaus stiprumas tereikėtų matuoti vien kiekybiniu at-
žvilgiu ir dargi šitų vyriškųjų savybių prasme, tai moterį tu-
rėtume pripažinti nepalyginti silpnesnę už vyrą ir todel men-
kesne fizinės kultūros atžvilgiu.

Bet antra vertus, kaip matėme, fizinė žmogaus energija
įgauna tikros, arba žmogiškosios, vertės tik tada, jei ji yra pa-
naudojama produktyviam darbui ir tuo pačiu palenkiama do-
riniams valios reikalavimams. Jei fizinio moters stiprumo
įvertinimas turi pareit nuo to, ikiek ir kaip tosios fizinės ener-
gijos gali išsiugdyti moteris savo organizme, kuris turi tar-

29

nauti fiziniam jos pašaukimui ir apskritai kultūriniam produk-
tyvumui, tai tuomet galima teigti, jog fizinis moters organiz-
mas yra lygiai vertingas, nes jis lygiai gerai gali prisitaikinti
prie moters pašaukimo uždavinių, kurie yra vienodai vertingi
su vyro pašaukimo uždaviniais. Kur kitur man teko išrodi-
nėti, kad vyras aktyviau reiškiasi išviršiniais veiksmais, tuo
tarpu moteris pasižymi labiau receptyvumu, arba pasyvumu,
surištu su išvidiniu veiklumu. Todel irgi turėjau pripažinti,
kad kultūros srityje vyras pasireiškia didesne Kkuriamąja ini-
ciatyva, tuo tarpu moteris labiau pasižymi kultūrinės kūrybos
realizavimu, tarp kitko, per savo pašaukimą šeimynoje*).

Tai, kas pasakyta apie pagrindinį vyriškojo ir moteriškojo
pobūdžio skirtumą, turi lygios reikšmės taip pat vyro ir moters
palyginimui fizinio galingumo atžvilgiu. Vyras aktyviai pasi-
reiškia fizine savo energija, kuri dažnai spiria jį į šaunų žygį,
tiek puolant, tiek ir besiginant ar net riteriškai ginant kitą.
Todel žmonijos istorijoje karžygio tipas iš esmės priklauso vy-
rui. Tiesa, istorija žino ir riteriškų moterų, pasižymėjusių ka-
riškojo heroizmo žygiais. Bet būtų klaidinga manyti karžygiš-
kumą lygiai pritinkant moteriai, kaip ir vyrui. Šituo atžvilgiu
yra labai reikšmingas senovės graikų mytas apie amazones,
pasižymėjusias savo karžygiškumu. Šitame, būtent, myte reikš-
minga yra tai, kad amazonės, norėdamos prisitaikinti prie gin-
klų vartojimo reikalavimų, turėjo deformuotis, arba nusigam-
tinti, gražiąjią savo lyti. Jei Joseph de Maistre'as sakė, kad
nėra tokios tiesos, kurios mes nerastume šiaip ar taip įvysty-
tos į senovės mytologiją, tai ir amazonių myte yra įvystyta
tiesa, kad moterims kariškasis žygiškumas nepritinka iš pri-
gimties, nors, tuoj pažvelgus, rodos, kad amazonėse moterys
yia idealizuojamos.

Moterims iš prigimties pritinka pasyvus heroizmas, kuris
savo vertingumu gali būti nežemesnis už aktyvųjų žygiškumą.
Ir šitas faktas randa jau fizinį pagrindą materialinėje moters
prigimtyje. Jei moteris iš tikro nori tikti prigimtam savo pa-
šaukimui tiek fizinės prigimties, tiek kultūros atžvilgiu, ji ne-
gali ir neprivalo ekspansyviai išsisemti išviršinių žygių srityje.

P} Ža mano straipsnį „Lyčių skirtumai ir ugdymo individualizacija“, „Naujo-
joje Vaidilutėje“ 1926 m. 3ir 4 numeriuose. Si Š.

39 ee

Ji, atvirkščiai, turi sutelkti savyje labai daug išvidinės energi-
jos, reikalingos tam išvidiniam veiklumui, kuris yra pagrindinė
kūrybinio jos pasiryžimo priemonė. Vienas tik naujo žmo-
gaus kūno suformavimas yra tiek ypatingas išvidinės kūrybos
atsitikimas, kad jis ir savo tikslingumu, ir savo panaudotos
energijos kiekiu, ir nepaprastu savo patvarumu gali būti sta-
tomas greta didžiausių fizinio vyriškojo aktyvumo žygių. Čia
ir pasirodo, kad vadinamasis aktyvumas ir vadinamasis pasy-
vumas yra sąlyginės kategorijos, kurios kokybinių atžvilgiu
negali būti atatinkamai laikomos viena teigiama, antra neigia-
ma. Pasyvus moters heroizmas gali būti todel lygiai, nors ir
kitokiu būdu, produktyvus ir kuriamasis, kaip ir aktyvi kū-
rybinė vyro iniciatyva.

Turint visa tai galvoje, tenka padaryti moterims korektyvų
tame fizinio ių stiprumo apibūdinime, kuris buvo iš pradžios
taikomas vyrams, kaipo stipriosios lyties reiškėjams. Fizinia-
me moterų lavinime nedera siekti tų vyriškųjų savybių, kurios
nesusiderina su jų prigimties pašaukimu. Taip antai moterims
nėra prigimta pasižymėti nei atletiška raumenų jėga, nei ypa-
tingų narsumu, nei šauniu žygiškumu, besireiškiančiu išvirši-
niais veiksmais. Jei atpalaiduotas nuo protingų gyvenimo tik-
slų vyro atletizmas vyre nedaro gero įspūdžio neapakusiam
nuo sensacijos estetui, tai moteryje atletizmas šiam pastara-
jam yra tiesiog nepakenčiamas, kaipo einąs priešinga pakraipa
su jos prigimtimi. Žinoma, tai toli gražu nereiškia, kad visi kiti
racionalūs fizinlo lavinimo uždaviniai nebūtų statomi moterų
kūno kultūrai, ir kad sykiu negalėtų būti moterims vartoja-
mos tokios priemonės, kaip gimnastika ir sportas. Nekalbant
jau apie normalų kūno įaugimą, fizinis lavinimas turi stengtis
padidinti moters organizme ir pagrindinį fizinį atsparumą, ir
produktyvų jo patvarumą, ir organinės jėgos kiekį, ir raumenų
pastangumą, ir vikrumą, ir miklumą ir tt. Bet šitas fizinis la-
vinimas turi visados aiškiai orientuotis išvidiniu fiziologiniu
moters organizmo darbingumuų, atatinkančiu jos pašaukimą.
Tik tuo būdu fizinis lavinimas gali pasiekti tą visų gyvybinių
ir todel iš esmės produktyvių jėgų pusiausvirą, kuri yra ge-
riausias ženklas ir geros sveikatos ir gerai suprasto fizinio
stiprumo.

a OE

Būtų ne pro šalį čia pažymėjus, kad, jei vyras pralenkia
moterį fizine energija, matuojama grynai kiekybiniu būdu, tai
moteris, tarsi atsilygindama už tai vyrui, pralenkia jį estetinėje
fizinės prigimties reiškimosi srityje, Kaip lengvai galima įsi-
tikinti, moteris pralenkia vyrą plastikos ir ritmikos srityje, kur
prasiveržia visai ypatingu būdu išvidinis moteriškosios psichi-
kos veiklumas,

Čia turiu dar pažymėti, kad galutinis fizinio galingumo la-
vinimo tarpsnis, kuriuo turi būti pasiektas maksimalinis kūno
klusnumas valios reikalavimams, turi, žinoma, lygios reikš-
mės tiek vyrų, tiek moterų gyvenimo tikslams. Tikras fizinis
lavinimas visuomet stengiasi padaryti žmogaus kūną parei-
namą nuo jo valios, kad jis pasidarytų klusniu įrankiu aukštes-
nių žmogaus galių valdžioje. Žmogus tuo tarpu tegali tapti
tikru savo kūno viešpačiu, tik atkariavęs arba išvadavęs jį iš
aklų gaivalų prievartos. Jau šituo kūno suvaldymo faktu įvyk-
sta savo rūšies jo perkeitimas, arba, anot Geseno žodžiais be-
tariant, tikras jo sužmoginimas. Ir, žinoma, kūno sužmogini-
mas, arba, kas išeina į vieną, tobuliausias jo palenkimas aukš-
tesniems žmogiškojo gyvenimo tikslams, turi būti vienas iš svar-
biausių fizinio lavinimo rūpesnių.

Kiek toli galima nueiti šita pakraipa visai prigimtomis fizi-
nio lavinimo priemonėmis, gali mums liudyti jogų praktikos pa-
tyrimai. Šitie laimėjimai tiek yra nepaprasti Europ. Vakarų
žmonėms, kad jie čia arba yra neigiami atkakliu būdu, arba
yra fantastiškai aiškinami okultiškais būdais. Tuo tarpu visos
jogų praktikos apraiškos, kurios taip stebina vadinamojo kul-
tūringo pasaulio žmones, pareina nuo fiziologinio gyvenimo pa-
lenkimo tokioms psichinėms žmogaus galioms, kaip vaizduotė,
protas, valia. Jogas pradeda nuo paprasto tvarkymo savo gy-
venimo pagal higienos reikalavimus. Į mitimą, kvėpavimą, į
judesių sistemą jis įveda paprasčiausią tvarką, geriausiai ata-
tinkančią savaimingus prigimties polinkius. Eidamas toliau, jis
stengiasi visiškai sąmoningai suvaldyti pusiau sąmoningas or-
ganizmo apraiškas, pavyzdžiui, kvėpavimo vyksmą. Pagaliau,
jis ima kontroliuoti ir veikti net visai nesąmoningus organizmo
vyksmus, kokiais yra kraujotaka, virškinimas, širdies plakimas,
ir įvairūs kiti instinktyvūs bei reflektoriniai vidaus organų ju-

235 8

desiai. Visas šitas organizmo suvaldymas ir jo pareigų kontro-
liavimas yra jogo siekiamas išviršinėmis juslėmis ir išvidinė-
mis jauslėmis, kurių funkcionaliniu išskleidimu jisai nuolatos
rūpinasi. Tarp kitko, čia ypatinga rolė tenka tai psichinei ga-
liai, kuri yra vadinama vaizduotės vardu. Yra juk žinoma iš
psichologijos mokslo, kad vaizduotė per savo padarus, arba
vaidinius, turi galingos judinamosios jėgos visam Žmogaus or-
ganizmo funkcionavimui. Vaizduotės galybę jogai ir sunau-
doja sąmoningų ir nesąmoningų savo organizmo funkcijų kon-
trolei. Jei sykiu išviršinės juslės ir išvidinės jauslės ir, tarp
kitko, vaizduotė yra tvirtai palenkiamos proto ir valios ga-
lioms, tai pagaliau gaunamas toks kūno suvaldymas hierarchi-
nėje jo pareigų tvarkoje, kuris įgalina protą valdyti bet kurią
organizmo pareigą. Po to nenuostabu, įei jogai sugeba demon-
struoti tokių dalykų, kaip kraujotakos reguliavimas, vietinė
arba bendra anestezija, nepaprastas juslių bei jauslių tikslu-
mas, galinga autosugestija ir hipnozės jėga, didelis patvaru-
mas bei atsparumas ir tt.

Iš tikrųjų, jogų praktikoje nėra eko okultiško arba ant-
gamtiško; tai yra perdėm natūrali fizinio išsimankštymo siste-
ma, kuri gali būti pateisinta ir išaiškinta visai racionaliu būdu,
nors jų teoretiniuose išvadžiojimuose prisimaišo nemaža da-
lykų vienašališkai suprantamų rytiškosios jų pasauliažiūros
šviesoje. Svarbiausia yra čia suprasti, kad bet kuris gyvybės
apsireiškimas yra šiaip ar taip substancinės lyties veikimas
medžiagos, o kalbant apie žmogų, — sielos veikimas kūno.
Tarp aukščiausių žmogaus sielos galių, t. y. proto ir valios, iš
vienos pusės, ir žemiausių fiziologinių žmogaus organizmo pa-
reigų, iš antrosios, yra visa eilė tarpinių pareigų, kurios dera
tam tikromis fizinio lavinimo priemonėmis padaryti hierarchiš-
kai priklausomos taip, kad žemiausios iš jų kuo tobuliau būtų
paklusnios aukščiausioms, t. y. proto ir valios reikalavimams.
Žmogaus kūno gyvenimas bei veikimas yra tada tvarkomas
aukštesne, vadinasi, protinga jo sielos prigimtimi, kas ir yra
tikras šito kūno sužmoginimas. Kaip parodo jogų patyrimas,
kūno sužmoginimas yra naudingas ne tik produktyvaus dar-
bingumo atžvilgiu, bet ir kitais pagrindiniais fizinio gyvenimo
atžvilgiais. Pasirodo, kad jogai pasižymi dideliu atsparumu

2

prieš ligas, yra užgrūdyti oro ir šilimos atmainoms, ilgai palai-
ko kūno jaunumą ir apskritai ilgai gyvena darbingumo stovyje.

Tai, kas joguose nemaloniai stebina racionalios gyvenimo
filosofijos šviesoje, yra iš vienos pusės fantastiškas aiškini-
mas kai kurių gamtos bei prigimties apraiškų, o iš antrosios
tam tikras akrobatizmas, žinoma, neatletiškas, su kuriuo jie
kartais demonstruoja savo kūno klusnumą protui ir valiai. Tai
pareina nuo to, kad jogams trūksta racionalios askezės supra-
timo, t. y. tos askezės, kuri fiziniam lavinimui gali suteikti auk-
ščiausio tikslingumo. Ir iš tikro, kai Žmogaus kūnas yra pa-
sidaręs paslankiu klausyti aukštesnių žmogaus galių, vienintelė
teisinga jo klusnumo pakraipa tegali eiti pagal dorinio gyve-
nimo principus. (Gerai suprasta askezė ir yra vyriausias prin-
cipas fiziniam lavinimui, kaipo dorinis jo orientacijos pradas,

Askezės terminas nei savo istorine kilme, nei savo sąvokos
turiniu visai dar nereikalauja būti suprastas su visu vienuoliš-
kojo šventumo griežtumų. Graikų žodis dox4nov< reiškė iš
pradžios reikalingą bėgtynėms ir pratyboms kūno nusiteikimą.
Tuo būdu pačioje istorinėje žodžio kilmėje religinės žymės
nėra buvę. Ilgainiui askezės sąvoka praplito ir apėmė visą
‘kūno lavinimą pagal graikiškąjį idealą, kuris reikalavo galimos
harmonijos, pasiausviros, iėgos, gražumo ir miklumo. Spartiš-

"kasis fizinis lavinimas įnešė į askezės supratimą kiek daugiau

dorinės prasmės, reikalaudamas griežtesnio fizinės prigimties
palenkimo susivaldymo principams. Tiesa, jau senovės laikais
į askezės supratimą kartais buvo įnešamas religinis pradas.
Bet jis įgavo ypatingos reikšmės tik krikščioniškojoje pasau-
liažiūroje, kur askezė dažnai buvo suprantama, kaip kova su
geiduliais del religinio idealo arba net kaip pratinimasis do-
rintis Miuncheno profesorius Franz Walter'is, parašęs žymų
veikalą „Der Leib und sein Recht im Christentum“, vis delto
tvirtina, kad askezės sąvokoje nėra nieko specifiškai krik-
ščioniško, nes jos esmę sudaro dvasinio gyvenimo atlaiky-
mas prieš grynai fizinį buvimo būdą. ,„„Askezė, pasak jo, nori
ne ko kito, tik laiduoti tikrą Žmogaus laisvę, išvaduoti dvasią
iš prievartos sąvaržų, statomų jai to -pikčiausio priešo, kuriuo
yra žemas geidimas, taip prieštaraująs protui ir tikėjimui.
Visa nelaisvės sritis Žmogaus prigimtyje, arba prigimties są-

EE S 5
Kauno Tarpėlsoozinis |
4344 kunigų Seminarijos
į BIBLIOTE!

Aa

varžos yra arena, kur laisva dvasia laimi kilniausių, visuomet
žaliuojančių laurų. Askezė yra savęs paneigimas, kiek ji nei-
gia prievolę pripažinti žemesnio egoistiško užsigeidimo val-
džią ir visu pajėgumu spiriasi prieš šitą užsigeidimą. Jinai
yra savęs paneigimas, kiek neigia jungo bei verguvės būtinu-
mą, ir sykiu teigia mūsų geresnio aš, mūsų dvasinės asme-
nybės išsiskleidimą ir jos laisvę. Jinai stengiasi nugalėti,
pažaboti, net užmušti to pikto geidimo demoną, kuris yra įsi-
spraudęs į žmogaus prigimtį sykiu su įgimtąja nuodėme. To-
kia prasme askezė yra numarinimas“ (98 p.).

Nesigilindamas toliau į fizinio lavinimo santykiavimą su
askeze, turiu konstatuoti, kad racionali fizinio lavinimo siste-
ma, jei ji nori būti nuosekli, turės fizinį lavinimą pastatyti į
sąryšį su tuo askezės supratimu, kurio laikosi dedama į ugdy-
mo pagrindą pasauliažiūra. Fizinis lavinimas ne būtinai tar-
nauja, nors privalo tarnauti, doriniams askezės tikslams; bet
užtat askezės uždaviniai būtinai reikalauja tam tikro fizinio
lavinimo. Iš kitos pusės fizinis lavinimas, atpalaiduotas nuo
askezės tikslų, nustoja, kaip matėme, tikros savo prasmės,
nes fizinė žmogaus galybė tegali turėti tikros žmogiškosios
vertės vien sąryšyje su tuo paskyrimu, kuris yra daromas
pagal aukštesnius Žmogaus gyvenimo bei veikimo tikslus.

4. Trečias dveietas atatinkančių sau fizinio lavinimo tikslų,
kaip žinome, yra, iš objektyvinio atžvilgio, fizinis gražumas, o
iš subiektyvinio atžvilgio — fizinis nusiteikimas savaimingai
kūrybai. Tai yra fizinio lavinimo tikslai, kurie yra statomi este-
tinio gyvenimo srityje. Čia ir tenka išaiškinti, kas yra tikras
fizinis Žmogaus gražumas ir fizinis nusiteikimas savaimingai
kūrybai.

Nėra abejonės, kad žmogaus kūno gražumas yra vertybė,
kuri labai aukštai yra statoma šalia kitų mūsų pasaulio grožy-
bių, ir todel, būtent, kad jinai yra lengviau įmanoma estetiniu
atžvilgiu, nes labai dažnai jautrumas fiziniam kūno gražumui
yra sustiprinamas mažiau ar daugiau jaučiama erotine emocija,
kuri idealinėje savo esmėje yra ne kas kita, kaip estetinis pergy-
venimas. Tačiau, kiek yra aukštai vertinamas fizinis gražumas,
tiek retai yra tinkamai nusimanoma, kas yra tikra kūniškoji
grožybė, kuri šiaip ar taip turi būti siekiama Žmogaus gyvenimo

20277 PO— P PAP PPP PA 7 7 7777PPPYNNYP

AAA

priemonėmis. Ir čia, kaip ir kūno sveikatos bei fizinio stiprumo
supratime, fizinio gražumo sąvoka gali būti nuosekliai gilinama,
einant nuo išviršinių žymių prie giliausios Žmogaus esmės pasi-
reiškimo. Būtent, tikras fizinis gražumas yra ne kas kita, kaip
ryškus idealinio sielos prado pasireiškimas kūne.

Tuo būdu trys pagrindinės obiektyvinės fizinio lavinimo ver-
tybės — sveikata, stiprumas ir gražumas — pasirodo giliausioje
savo esmėje nuosekliai susijusios, nes normalus sielos ir kūno
santykiavimas, arba sveikata, yra reikalinga sąlyga kūno pa-
slankumui paklusti doriniams valios reikalavimams, ogi šitas pa-
slankumas yra reikalinga sąlyga tam, kad žmogaus siela galėtų
visa idealine savo esme pasireikšti regimose kūno žymėse. Bet,
kol bus nuosekliai prieita šita paskutinė išvada, tenka padaryti
visa eilė tarputinių konstatavimų bei išvadžiojimų.

Visų pirma, pagal kokias išviršines žymes paprastai spren-
džiama apie kūno gražumą? — Pasirodo, kad žymės, pagal ku-
rias sprendžiama apie kūno gražumą, gali būti suskirstytos į dvi
pagrindines grupes, iš kurių viena atsako konstruktyviniam kūno
atžvilgiui, ir antra — plastiškajam. Konstruktyvinės kūno žy-
mės išeina aikštėn kūno sąrangoje per jo formas, arba lytis, tuo
tarpu kad plastiškos jo žymės pasireiškia per funkcionalinius jo
judesius, arba motoriniame jo įdvasinime. Kūno lyčių gražumas
pareina savo ruožtu nuo kūno bruožų ir spalvų harmonijos, tuo
tarpu kad funkcionalinių kūno judesių gražumas pareina visų
pirma nuo lankstumo, miklumo, judrumo ir tikslingo nuoseklumo.

Kalbant apie kūno bruožų bei spalvų harmoniją, žinoma, ne-
galima pasitenkinti vienu tik Žmogaus veidu, nors Žmogaus vei-
das užima centrinę vietą kūno gražume, kaipo tikriausias sielos
reiškimosi veidrodis. Konstruktyvinis kūno arba jo sąrangos
gražumas, besireiškiąs kūno lytimis, pareina taip pat ir nuo pro-
porcingo visų griaučių surengimo, arba nuo proporcijos tarp
atskirų kūno narių ir jo stuomens, ir nuo reikiamo raumenų išsi-
skleidimo ir jų reikšmės deramai kaulų padėčiai, ir nuo tam tikro
taukų kiekio, kuris suteikia kūno organams lengvai apvalias,
švelnias linijas, ir nuo sveikos kūno spalvos, kuri apdovanoja jį
gyvybės žavesiu.

„Kiekvienas normalus žmogus, sako Georges Demėny savo
knygoje Les Bases Scientifiques de V Education Physique, besi-

3*

LŽ -3B

džiaugiąs sveikatos ir vidūtinio stiprumo gėrybėmis, pasituri
tvirtais griaučiais, simetriškai surengtais ir neturinčiais iškry-
pimų; jis turi išaugusius raumenis, lengvai išsiduodančius iš po
odos; pilnus ir gerai nešamus pečius; plačią ir atdarą krūtinę;
įtrauktą pilvą, pridengtą raumenų tinklu: tai vis yra gražumo
žymės“ (161 p.).

Konstruktyvinės kūno sąrangos žymės, besireiškiančios lyčių
bruožais ir spalvomis, atvaizduoja Žmogaus gražumą stovimoje
padėtyje, t. y. nejudomajame stovyje erdvėje. Motorinis, arba
judomasis, kūno funkcionavimas erdvėje bei laike reiškiasi visa
eile plastiškų žymių, kurių svarbiausios, kaip sakyta, yra lank-
stumas, miklumas, judrumas ir tikslingas nuoseklumas. Plastiš-
kos žymės gaunamos tada, kai kūno medžiaga įgauna tam tikro
tamprumo, arba stangumo, kai kūno lytys ima gyvuoti tarsi per
išvidinius judesius, įdvasinančius šitą medžiagą, iki pasireiškiant
joje tam tikros realizuojamos joje idėjos. Tokiu atveju lankstu-
mas sudaro kūnui pirmą sąlygą judesių laisvingumui; miklumas
padaro judėjimą ekonomišką ir lengvą; judrumas leidžia reikštis
gyvybės pulsavimui ir ritmui, švelniai ir veikiai pereinant iš rim-
ties į judesį ir, atvirkščiai, iš judesio į rimtį; pagaliau tikslingas
nuoseklumas duoda galimybės tinkamai reikštis judėjimo tikslui,
kuriuo yra realizuojama jame idėja.

Taigi, kaip matome, plastiškosios kūno žymės papildo kon-
struktyvines jo žymes, t. y. kūno bruožus bei spalvas, kad šie
pastarieji įgytų gyvybės erdvėje bei laike, ir galėtų realizuoti
tam tikras žmogaus dvasios idėjas. Pasirodo, kad ir vienos ir
antros žymės tik tada tegali būti tikrai gražios, kai jos natura-
liose prigimties lytyse tikslingai realizuoja dvasinę Žmogaus
esmę. Tokiu būdu žmogaus kūno gražumas pareina nuo trijų
bendrų pagrindinių sąlygų, kuriomis yra naturalumas, tikslin-
gumas ir aukštesnis idėjingumas. Tai, kas nenaturalu, arba kas
eina prieš sveikos prigimties linkmę, negali būti gražu, nes nor-
malios šitos prigimties lytys yra objektyviai įkūnytas estetinio
gražumo kriterijus. Tai, kas nėra tikslinga, užgauna mūsų sub-

iektyvinį jausmą ir todel negali sudaryti vieno suharmonizuoto,

estetinio pergyvenimo. Pagaliau, tai, kas neturi savyje aukš-
tesnio idėjingumo, neturi savyje irgi jokios aukštesnės prasmės,
ir todel negali būti vertingas dalykas ir estetiniu atžvilgiu.

S Dao

Kai iki šiolei buvo kalbėta apie konstruktyvines ir plastiš-
kąsias kūno gražumo žymes, iš tikrųjų tebuvo labiausiai atsi-
žvelgiama į naturalumo sąlygą, kuri pareina nuo prigimties. Jei
dabar iškelsime klausimą, kas privalu reikalauti nuo fizinio gra-
žumo, kad jis atsakytų žmogiškojo tikslingumo reikalavimui,
tai pamatysime, kad čia jau atsiranda reikalo žymiai pagilinti
fizinio gražumo supratimą. — Paprastai apie kūno gražumą
sprendžiama. iš išviršinių jo bruožų, — jų reguliarumo, propor-
cionalumo, švelnumo ir tt. Tuo tarpu šitie išviršiniai bruožai ne-
sudaro dar tikro žmogaus gražumo: jie yra tarsi rėmai, į kuriuos
yra įtaisomas aukštesnis žmogaus būtybės turinys. Gražus
paveikslas galima įtaisyti į negražius rėmus, ir, atvirkščiai, ne-
gražus paveikslas — į gražius rėmus. Mažai nusimaną mene
žmonės spręs apie paveikslą pagal rėmus, nes jų įvertinimas
yra lengvesnis profanų masei; bet tikras estetas spręs apie pa-
veikslą pagal tikrą estetinę jo vertę ir rinksis verčiau gražų pa-
veikslą negražiuose rėmuose, negu negražų paveikslą gra-
žiuose rėmuose.

Panašiai yra ir su fiziniu Žmogaus gražumu. Tikras žmo-
gaus gražumas iš tikrųjų ne tiek pareina nuo prigimtųjų bei pa-
tobulintų fizinio lavinimo priemonėmis kūno bruožų, kiek nuo
to, kokiame laipsnyje dvasinė sielos esmė peršviečia inertingą
kūno medžiagą ir ją tikslingai apvaldo. Juk ir pats grožis yra
ne kas kita, kaip išvidinio esybės tobulumo žydėjimas pro iš-
viršinę jos lytį. Išviršiniai kūno bruožai yra, galima pasakyti,
tik rėmai, į kuriuos įtaisomas Žmogaus paveikslas, apreiškiąs
regimu būdu idealią jo esmę. Tuo tarpu išvidinis žmogaus gra-
žumas, kuriame regimu būdu apsireiškia idealinė jo esmė, yra
vertingesnis už išviršinį jo gražumą, besireiškiantį išviršiniais jo
kūno bruožais. Sykiu tame fakte, kad išviršinis žmogaus gra-
žumas yra labiau pripuolamas, tuo tarpu kad išvidinis jo gra-
žumas pareina nuo jo nusistatymo visame gyvenimo plote, yra
paguodos ir padrąsinimo dalykas tiems žmonėms, kurie del ko-
kios nors priežasties nepasižymi išviršinės išvaizdos, pareinan-
čios nuo kūno bruožų, gražumu. Jie visuomet gali savo gyve-
nimo žygiais įtaisyti į negražius palyginti rėmus gražų Žmogiš-
kojo turinio paveikslą. Žmogaus gražumo tikslingumas ir pasi-
reiškia tuo, kad jis turi tarnauti žmogaus esmei išreikšti.

Es,

Ir iš tikro, kūnas yra sielai materialinė atrama, kuri turi
reikšti jos esmę regimu būdu. Kiekvienoje jo apraiškoje turi at-
spindėti tikra žmogiškosios sielos vertė, ir tai iš tikrųjų įvyksta,
kai kūno ir sielos sutartinė reiškiasi išsyk dvejopu būdu, būtent,
kai iš vienos pusės kūnas, taip sakant, sumedžiagina arba su-
daiktina sielos pergyvenimus, o iš antrosios — siela sudvasina
kūno medžiagą pagal psichinę savo esmę. Šita prasme fizinis
žmogaus gyvenimas yra tam tikra dailioji kūryba. Dailusis
menas, Hello žodžiais betariant, sudvasina medžiagą, nepašalin-
damas materialinės josios substancijos. Dailėje medžiagos su-
dvasinimas įvyksta sykiu su idėjos sudaiktinimu ta prasme, kad
grožis yra idėjos apreiškimas regimu ženklu. Nematerialinė
idėja nužengia čia prie materialinio ženklo, taip sakant, juo
reiškiasi arba jame įsidaiktina; ogi iš antros pusės materiali-
nis ženklas pakyla prie idėjos: jis keičiasi pagal nematerialinę
idėjos esmę, josios prisisunkia, taip sakant, įsidvasina. Štai ko-
del grožis yra išvidinio esybės tobulumo žydėjimas pro išvir-
šinę jos lytį.

Jei dabar paimsime kūno ir sielos santykiavimą Žmogaus gy-
. venime, tai pamatysime, kad jis atatinka idėjos ir ženklo san-
tykiavimą dailiajame mene. Kaip dailiojoje kūryboje idėja keičia
ženklą pagal nematerialinę savo esmę, taip siela keičia Žmogaus
kūną pagal psichinę savo esmę. Tikras tad kūno gražumas reiš-
kiasi tuo, kad tobulai išsiskleidęs kūnas yra taip palenkiamas
sielos valdžiai, kad šios pastarosios psichinė galybė peršviečia
ir įdvasina materialinį jo turinį.

Kalbant čia apie žmogaus sielos esmę, tenka, žinoma, jinai
imti teigiamąja prasme, t. y. dorinio jos vertingumo šviesoje.
Todel, fizinis gražumas yra tikras vien tada, kai jis yra sykiu
dorinio vertingumo atspindis. Dorinė vertė yra čia tarsi aukš-
tesnė idėja, kuri yra apreiškiama regimu ženklu Žmogaus kūne.
Jei panaikiname fizinio gražumo sąryšį su dorine žmogaus verte,
pats šitas gražumas dažniausiai virsta Žmogaus gražumo kari-
katūra. Todel irgi tariamasis žmogaus gražumas dar gali nebūti
tikras Žmogaus gražumas, ir, atvirkščiai, tariamasis Žmogaus
negražumas nėra dar neperžengiama kliūtis tikram žmogaus
gražumui reikštis. Išvidiniais dorinio gyvenimo žygiais fizinis
žmogaus negražumas, paveldėtas iš prigimties, gali būti, taip

ERE

szkant, nustumtas į tolimesnį planą, sumažintas bei perkeistas
iuo doriniu skaistumu, kuris visados sudaro tikrą žmogaus kūno
aureolę. Taigi, norint įsigyti tikrąjį fizinį gražumą, tiek tada,
kai išviršinė išvaizda yra daili, tiek ir tada, kai šitokia išvaizda
vra menka, reik fizinio gražumo klausimas pastatyti į prie-
žastingą sąryšį su doriniu Žmogaus turiniu ir šita pakraipa nuo-
sekliai eiti, pradedant nuo sveikos racionalios kūno kultūros
priemonių.

Nusakytąją harmoniją tarp kūno ir sielos graikai vadindavo
vienu žodžiu „xaloxayadiu“, kas reiškia „gražų gerumą“. Grai-
kai, būtent, sakydavo, kad žmogus turi būti „xalos x'&yaðós“,t.y.
gražus bei geras. Gražumas buvo reikalaujamas iš kūno, geru-
mas — iš:sielos pusės, ir sykiu buvo tikėta, kad racionali kūno
kultūra turi teigiamos įtakos doriniam žmogaus vertingumui, pa-
našiai, kaip dorinė kultūra turi teigiamos reikšmės fiziniam žmo-
gaus gražumui. Todel, laikydami dvasios ir kūno harmoniją
kultūros idealu, graikai tarp kitko rūpinosi kuo glaudžiausiai su-
jungti kūną ir sielą savitarpiniame 5antykiavime. Todel irgi
dvasios lavinimas buvo jiems priemonė kūnui tvardyti, ir, atvirkš-
čiai, kūno lavinimas buvo priemonė tobulinti dvasiai. Ypač
artimą sąryšį tarp sielos ir kūno pergyvenimų jie pasiekdavo rit-
miškais judesais, kurių reikšmę Platonas įvertino šitokiais žo-
džiais: „Per kūną euritmija, arba ritmo jausmas, įsisunkia į sielą,
ogi tai, kas lavina euritmijos nusiteikimą, yra gimnastinis šokis“.

Ir iš tikro pasirodo, kad ritmiškasis kūno lavinimas yra ge-
riausia priemonė nustatyti deramus santykius tarp kūno ir sielos.
Ritmikos menas pakelia į aukštesnį laipsnį plastiškąsias kūno
ypatybes, ir, būtent, todel, kad judėjimas įgauna meniško pobū-
džio per jo ritminimą erdvėje ir laike. O kadangi muzika yra
judomoji garsinio ritmo lytis, tai ritmiški judesiai tenka jungti
su muzikaliniu ritmu, arba net muzikalinis ritmas įkūnyti pla-
stiškajame judėjime. Tokiu būdu ritmiškoji gimnastika, arba
net gimnastiškas šokis, yra ne kas kita, kaip plastiškas muzikos
atvaizdavimas. Kiekvienas muzikalinis taktas gali būti išreikš-
tas tam tikra judesių eile, įvykstančia erdvėje ir išsivystančia
laike, ir dargi taip, kad sykiu paliekama ritmikos reiškėjui laisvė
įnešti į savo judesius savaimingo kuriamojo individualumo.
Šitaip sutvarkytas ritmikos menas ne tik lavina Žmogaus jėgas

ir miklumą sąryšyie su erdvės ir laiko proporcijomis, bet yra
labai sėkminga gimnastika sykiu ir raumenims, ir nervams, ir
valiai. „Ji, anot vieno sporto žurnalo, išugdo organingą vienybę
tarp šitų trijų judėjimo veiksnių iš vienos pusės ir įvairių Žmo-
gaus kūno dalių iš antrosios. Ji moko susivaldymo, koordinaci-
jos, pusiausviros ; trumpai tariant, jinai yra sintezės veiksnys. Štai
kodel ji suteikia savo adeptams jų buities pilnatvės jausmą, didin-
dama harmoningai fizines, dvasines ir gyvybines jų jėgas“
(Schweizer Sport, 1919 m. 2 nr., 30 p.).

Norėdamas kūniškai išreikšti muziką, ritmikos reiškėjas turi
pasiduoti meniškajai emocijai, kad ji persiduotų jo kūnui ir su-
rastų reikiamą ritmą jo judesiams. „Ritmininkai, rašoma ten
pat toliau, yra radę kilniai muzikos emocijai išreikšti visai pa-
prastų, amžinai žmogiškų gestų, kuriuos žmonija buvo pamiršusi.
Kokia išraiškos įtampa, koks iš tikro gražumas šituose natura-
liuose judesiuose, šitose savaimingose padėtyse! Ir tai todel,
kad mintis yra gyva šituose Žmonių kūnuose; tai ji apsirėdo
lytimi. Ritmika yra menas; jei norima, tai yra šokis, nes vien joje
šokis tegali atgauti savo prarastą vertę. Leisti kūnui apreikšti
dvasią reiškia grąžinti jam tikrąjį vaidmenį. Tai yra suteikti
minčiai didesnę kuriamąją galybę, būtent, sudaiktinimo galybę.
Kokia fizinės jėgos versmė glūdo galėjime išreikšti be baimės,
be teatralinio perdėjimo savo sielos judesiais kūno judesius! Kū-
nas yra pasidaręs permatomas sielai „perkeistas“. Dvasia ir kū-
nas tesudaro viena (30 p.)... Pagaliau, kūnas tarnauja ne tik
dvasiai reikšti. Jis tarnauja irgi jos lavinimo reikalui ir gali
liudyti apie jos pažangą. Medžiagos dvasinimas eina gretimais
su dvasios sudaiktinimu“. (31 p.). Tuo būdu pasirodo, kad rit-
mikos menas yra individualinio tobulinimosi priemonė.

Esu padaręs ilgoką ištrauką apie ritmikos meną kaip tik todel,
kad ji labai gerai charakterizuoja aukštesnį fizinio lavinimo už-
davinį estetinės gyvenimo srities atžvilgiu. Pasirodė, jog fizinio
gražumo klausime negalima pasitenkinti ne tik naturaliais išvir-
šiniais kūno bruožais, bet ir paprastu kūno funkcionalinio reiški-
mosi tikslingumu; tenka eiti toliau, norint suteikti kūnui aukš-
čiausią fizinio gražumo laipsnį ir padaryti jį aukštesnio idėjin-
gumo reiškėju.

77770 P-

Su

Saąryšyje su tuo, kas yra pasakyta apie kūno gražumą, galima
išsiaiškinti visa eilė klausimų, apie kuriuos telkiasi visados ne-
maža nesusipratimų, nes žmonės vadovaujasi jų sprendime ne
racionaliais argumentais, bet pašaliniais motyvais, nieko bendro
neturinčiais su estetiniais kriterijais. Čion patenka tokie artimai
surišti su fiziniu gražumu klausimai, kaip apsitaisymo racionalu-
mas, kosmetikos prasmė, mados pateisinamumas. Lengva įspėti,
kad, norint visuose šituose klausimuose, sąmoningai ir racionaliai
nusistatyti, reik išlaikyti bendras reikalavimas, kad šitų klausimų
sprendimas neprieštarautų estetiniams fizinio gražumo princi-
pams. Tai reiškia, kad tik toks apsitaisymas gali būti laikomas
gražiu, tokia kosmetika leistina ir tokia mada toleruojama, kurie
ne tik nemažina fizinio gražumo, bet dargi harmoningai su juo
susiderina naturalumo, tikslingumo ir aukštesnio idėjingumo
principais. Tuo tarpu kaip maža faktinai skaitomasi su šitų prin-
cipų reikalavimais, kai gyvenime praktiškai sprendžiama apie ši-
tuos dalykus!

Imkime visų pirma apsivilkimo klausimą. Drabužis iš esmės
tarnauja dviem pagrindiniam tikslam: pirma, apsaugo kūną nuo
klimatinių atmosferos pasikeitimų, ir, antra, saugo įgimtą gėdos
jausmą. Gyvuliai gauna sykiu su prigimtimi priemones apsisau-
goti nuo klimatinių atmosferos atmainų; pavyzdžiui tesie šilti jų
kailiai. Tuo tarpu žmogus turi šitų priemonių pasigaminti kultū-
rinės industrijos pagalba. Del to jo prisitaikinimo ribos kur kas
yra platesnės, negu atskirų gyvulių rūšių. Antra vertus, gyvuliai
neturi gėdos jausmo, tuo tarpu kad Žmonės jau del vienos šitos
priežasties visur ir visados turi mažiau ar daugiau naudotis pri-
sidengimo priemonėmis.

Del šitų dviejų apsitaisymo tikslų tik toks drabužis tegali
būti pripažintas racionaliu, kuris apsaugo žmogų nuo klimatinių
sunkenybių ir sutaupo jo gėdumo jausmą. Žinoma, apsitaisymo
lyčių gali būti neišsemiama daugybė, bet vadovaujantis vien tik
naturaliais dangstymosi tikslais, tenka jau atmesti visos tos apsi-
dengimo lytys, kurios nepatenkina atatinkamų reiklavimų. Ki-
taip tariant, nepateisinami yra tokie drabužiai, kurie neatsako ap-
sitaisymo tikslingumo principui. Tokiais drabužiais yra, pavyz-
džiui, išeiginės ponių tualetos, kurios įtikdamos iškraipytam ma-
dos skoniui, stengiasi mažiausia sudaryti apsitaisymo įspūdį,

ABS A

nors ir neduodamos teisės pasakyti, kad jos esančios visai ne-
apsitaisiusios. Šitokioje madoje, kuri nėra graži jau todel, kad
neatsako tikslingumo reikalavimui (o tikras grožis turi visuomet
su šituo reikalavimu skaitytis), glūdo farizėjiškas noras sujungti
padorumo žymes su nepadoriu tikslu. Šita prasme taip pat ne-
racionalus ir todel negražus yra permatomas kojų apavimas.

Toliau tik toks apsitaisymas tegali pritikti fiziniam žmogaus
gražumui, kuris atsako naturalumo reikalavimui. Žinoma, kiek-
vienas drabužis pridengia tam tikrame laipsnyje prigimtąsias
kūno lytis, ir tai yra neišvengiama sąryšyje su dengimosi tikslų
siekimu. Bet tai toli gražu nereiškia, kad drabužiai gali defigū-
ruoti, arba nugamtinti prigimtąsias kūno lytis. Ir gorsetas, nena-
turaliai įspaudžiąs stuomenį, ir krinolinos, neproporcionaliai iš-
pučiančios apdangos lytis, negali būti pateisinti naturalumo prin-
cipo atžvilgiu, ir todel irgi nėra gražaus apsitaisymo priemonės.
Bet antra vertus nepateisinamas irgi yra matomas kūno palaidu-
mas, kadangi tamprus apvaldymas visų savo kūno narių yra tasai
fizinės vienybės pradas, be kurio negali būti sudaryta gražių ly-
čių. Kaip matome, visos trys pasikeitusios iš eilės mados, t. y.
krinolinos, gorsetas ir permatomas kūno palaidumas, be išimties
yra negražios ir nepateisinamos racionalių principų šviesoje. Pa- `
našiai, galima būtų įrodyti, kad nėra gražūs ir sykiu nėra racio-
naliai pateisinami aukšti bačiukų kulnai, nes jie deformuoja na-
turalią kojos lytį. Žinoma, tai nereiškia, kad paprastos naginės
gali būti laikomos gražia avalyne.

Jei paimsime kosmetikos sritį, pamatysime beveik tokias pat
apraiškas. Kosmetikos priemonės vadinamajame kultūringame
pasaulyje labai dažnai nepasitenkina odos, plaukų ir nagų išlai-
kymu sveikatos, naturalumo ir švarumo stovyje, bet kaip tik, at-
virkščiai, nusideda prieš naturalumą, švarumą ir todel sveikatą,
kai, būtent, yra vartojama pudra, dažai, svaiginantieii kvepalai
ir panašūs dalykai. Šitos barbariškos iš esmės priemonės ne tik
negali būti pripažintos fizinio gražumo veiksniais, bet dargi yra
simptomingos moralinių defektų žymės. Žmogus, kuris gali pa-
sidėti ant žmogiškojo savo veido, turinčio apreikšti jo dvasinę
esmę, spalvotas dulkes arba tepalus, nusideda vienu iš dviejų
dalykų: jis arba neturi tikro savo vertės pajautimo, nors turi

EB 2

daug tuščios ambicijos, arba stengiasi pridengti dvasinę savo
tuštumą ir net pagedimą dirbtiniu būdu. Po to, aiškus dalykas,
pasiektos šitomis priemonėmis išdavos negali būti gražios.

Kai paskui kyla klausimas, kodel fizinio gražumo ir jo deko-
ravimo kultūros priemonėmis klausimuose elgiamasi tarsi tyčia
priešingai tam, ko reikalauja natūralumas, tikslingumas ir idėjin-
gumas ir tuo pačiu faktinai nusidedama prieš estetikos taisykles,
tenka konstatuoti keletas priežasčių, kurių pirmoje eilėje stovi
mados hipnozė. Apie šitos hipnozės reiškimąsi sąryšyje su fiziniu
gražumu neiškenčiu čia šį tą nepasakęs.

Negalima paneigti, kad mados faktas remiasi tuo naujovės
reikalavimu, kuris šalia ir net gretimais su tvirtais įpročiais bei
tradicijomis šiaip ar taip reiškiasi Žmogaus psichikoje. O ka-
dangi naujovė, kaipo atatinkanti tam tikrą psichikos reikalavimą,
gamina tuo pačiu pasitenkinimo jausmą, tai jos pasisavinimas
yra visados mažiau ar daugiau vertinamas. Šitas naujovės pasi-
tenkinimo įspūdis, kaipo emocija, dar nieko bendra neturi su
estetiniu jausmu. Todel ir mada, kuri yra ne kas kita, kaip su-
gestinis naujovės reikalavimų tenkinimas, iš savo esmės dar nėra
estetinio jausmo apraiška. Ji gali būti graži, jei atsako estetikos
reikalavimams; bet ji taip pat gali būti negraži ir net turi dau-
giau davinių būti tokia del įvairių priežasčių. Pasirodo, kad ne-
kritinga žmonių masė, nepajėgianti sąmoningai taikinti estetikos
kriterijų madai įvertinti, orientuojasi pagal naujovės patirtą emo-
ciją, kuri ir yra jos laikoma estetinio sprendimo matu. Tokiu
būdu ne gražumas, bet prašmatnumas tampa mados pasisekimo
veiksniu plačiose masėse. Jei mada iš tikro būtų visados graži,
ji turėtų Žymiai mažiau palinkimo dažnai keistis pagal naujovės
reikalavimus; Tuo tarpu perėjimas nuo vienos kraštybės prie
kitos priešingos sustiprina naujoviškumo įspūdžius ir sykiu ver-
čia banguoti toliau pasitenkinus valandėlei keistu prašmainumu.

Mūsų kapitalistinėje visuomenės ūkio santvarkoje mada ypač
yra paskatinama chroniška prabangos dalykų hiperprodukcija,
kuri tarsi randa išeities mados bangavime. Todel kapitalistinis
ūkis yra sukūręs visą sugestinės reklamos sistemą, kuri įkaitina
žmonių geidulius ir eksploatuoja juos savo tikslams. Čia kaip
tik reik pasakyti, kad į šituos kapitalistinio ūkio spąstus patenka

d

visų pirma moteriškoji psichika, kuri ir yra eksploatuojama be
jokios atodairos. Kodel taip atsitinka, yra irgi savų priežasčių.

Iš prigimties daugiau pasyvinio nusiteikimo, negu vyras, mo-
teris labiau yra užinteresuota patikti išviršiniu savo pavidalu. Pats
šitas noras patikti yra ne tik suprantamas, bet ir teisėtas, jei tik
jis nesireiškia priemonėmis, nesutaikinamomis su etikos ir este-
tikos principais. Maža to, ir prigimties apraiškos ir dorovės įpro-
čiai padaro tai, kad moters išvaizdai ir jos užsilaikymui estetinis
matas turi žymiai didesnės reikšmės, negu vyrui, kuriam paly-
ginti yra svarbesnis praktinio aktyvumo kriterijus. Bet, deja,
noras, patikti pasigaunant mados priemonių didžiausią moterų
daugumą veda ne gražumo, bet prašmatnumo keliais ne tik todel,
kad šita dauguma nesugeba suprasti ir pritaikinti tokių estetinių
reikalavimų, kaip naturalumas, tikslingumas ir aukštesnis idėjin-
gumas, bet ir todel, kad moters jautrumas mados sugestijai yra
labai didelis kaip tik del jos pasyvinio nusiteikimo, Ir reik tiesiog
stebėtis, prie kokių monstrualių defigūracijų sugeba prieiti net
vadinamojo kultūringo pasaulio moteris, kuriai rodos estetiniai
reikalavimai turėtų būti statomi ne tik moteriškosios prigimties
vardu, bet ir kultūrinio susipratimo.

Baimė per daug nukrypti nuo tiesioginio objekto verčia mane
pasitenkinti šitomis bendromis pastabomis apie klausimą, kuris
yra įdomus ir labiau reikšmingas, negu paprastai manoma. Pri-
dėsiu dar prie šios progos, kad už mados keistenybes, nesude-
rinamas nei su estetikos, nei su etikos reikalavimais, atsako ne
vienos tik moterys. Jei moterys dažnai susižavi lengvai kintan-
čios naujovės masinimais ir pigiais efektais stengiasi patikti, tai
visa tai gali trūkti ilgesnį laiką tik todel, kad ir bendra vyrų masė
nesugeba kritiškai įvertinti, ko yra verta visa šita pigių efektų
sistema, ir ją pasmerkti aktyviu savo užšilaikymu. ,„,Vertinkime
moteryje tikrą gražumą, sako G. Demėny, ir ji nesvyruodama
ims tuoj jo ieškoti, kad galėtų mums patikti, ir ji tesistengs mus
sužavėti, nenusileisdama prie mados kančių“ (162 p.). „Moteris,
sako jis kitoje vietoje, stengiasi visų pirma patikti; todel dera jai
įteigti supratimą apie tikrą gražumą, kad ji išsivaduotų svyra-
vusi. Jei ji kartais save kankina, norėdama atsiekti tariamąjį
gražumą, kodel nepritiktų jai būti tikrai gražiai be kentėjimo“
(Les bases scientifiques de l'éducation physique, 162—163 p.).

TAB —

Baigdamas apie fizinį gražumą, kaipo apie vieną iš objekty-

vinių fizinio lavinimo tikslų, turiu dar primygtinai pabrėžti, kad
kūno gražumas atsiekamas tam tikrose ribose ne vieno tik fizinio
lavinimo priemonėmis, bet yra viso pilnutinio. ugdymo išdava,
nes iš tikrųjų kūno gražumas pareina ne tik nuo jo sveikatos,
stiprumo, miklumo, pakankamo bei proporcionalaus išsiskleidi-
mo ir funkcionalinio jo reiškimosi, bet ir nuo to, kokiame laips-
nyje jis yra nusiteikęs paklusti valios reikalavimams, ir net ga-
lutinėje sąskaitoje nuo to, kaip jame pasireiškia aikštėn dorinis
žmogaus vertingumas, kuris turi įdvasinti Žmogaus kūną ypa-
tingos aureolės šviesa. Tikras žmogiškasis kūno gražumas turi
būti ne kas kita, kaip regimas pasireiškimas aikštėn idealinio
žmogaus tipo, kuris yra realizuojamas viso gyvenimo žygiais.
Žodžiu tariant, ugdymo sistema turi pastatyti žmogaus vaizdą
į priežastingą sąryšį su dvasiniu Žmogaus turiniu, nes šis pasta-
` rasis turi keisti fizines Žmogaus kokybes pagal aukštesnę savo
esmę. ;
Jei estetinėje gyvenimo srityje objektyviniu fizinio lavinimo
tikslu yra fizinis gražumas, tai subjektyviniu jo tikslu yra, kaip
žinome, fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. Apie šitą nu-
siteikimą, labai mažai dar ištirtą ir retai siekiamą fizinio la-
vinimo priemonėmis, ir turiu šį tą dabar pasakyti.

Kūryba apskritai yra intensyviausias žmogaus gyvenimo
reiškimosi būdas. Joje žmogus turi dalyvauti sykiu ir fizinėmis
ir dvasinėmis savo išgalėmis. Suprantama todel savaime, kad
žmogaus kūnas, arba fizinė prigimtis, kaipo vienas iš kuriamųjų
veiksnių, gali būti mažiau ar daugiau nusiteikęs kūrybos tiks-
lams. Fizinis lavinimas, žinoma, negali ruošti Žmogų prie dai-
liosios kūrybos tiesioginiu būdu; bet užtat jis gali paruošti žmo-
gaus kūną tokiu būdu, kad jis būtų geriausiai nusiteikęs kūrybos
reikalams. Tai įvyksta tada, kai fizinio lavinimo priemonėmis
yra atsiekiamas fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai.

Savaiminga kūryba tėra vien paruošiamoji materialinė atrama
aukštesnei sąmoningai dailiajai kūrybai. Savaiminga kūryba yra
tam tikra prasme priešpastatoma sąmoningai kūrybai, nes pir-
mojoje kuriamasis aktas įvyksta, galima sakyti, savaime, t. y.
spontanišku būdu, tuo tarpu kad antrojoje toks aktas yra mažiau
ar daugiau sąmoningų Žmogaus pastangų išdava. Savaiminga

S dln

kūryba yra pagrįsta reileksine organizmo reakcija, arba net
automatiškais jo judesiais; tuo tarpu kad sąmoninga kūryba yra
pagrįsta intensyviu dėmesio 'sutelkimu, kuris aukščiausiame
savo įtampos laipsnyje panaudoja visą pasąmonio turtą, kas ap-
sireiškia aikštėn, kaipo vadinamasis kūrėjų įkvėpimas. Ir štai
pasirodo, kad aukštesnė sąmoninga kūryba juo lengviau ir sėk-
mingiau vyksta kūrėjo psichikoje, iuo tikriau ji remiasi savai-
minga kūryba, tiekiančia jai visai automatiniu būdu techninių
priemonių. Sakysime, pianistas virtuozas improvizuoja naują
savo kūrinį. Tuo laiku, kai visos jo pastangos turi būti sutelktos
išvidiniame kuriamajame akte, jis neturi jokios galios mąstyti
apie techninio išpildymo vyksmą. Jo pirštai visai automatiškai
turi atsakyti tam,kas darosi kuriamosios jo psichikos gelmėse. Jei
jis nebūtų įsigijęs šitokio automatizmo ir turėtų sąmoningomis
pastangomis jį atstoti, negalėtų būti kalbos apie tikslingą ir visiš-
kai suharmonizuotą kūrybą. Tai įvyksta todel, kad, pasak
Džemsą, iuo daugiau kasdieninio gyvenimo smulkmenų mes pa-
vedame automatizmui, nereikalaujančiam sąmoningų pastangų,
juo daugiau autonomijos mes laimime savo aukštesnėms galioms
ir tuo pačiu padarome jas sugebančias laisvai atsidėti vien tie-
sioginėms savo pareigoms.

Tuo tarpu kalbamasis automatizmas, kuris iš tikrųjų yra ne
kas kita, kaip fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai, įgyjamas
nervų sistemos lavinimu, kurio išdavoje gaunamas judesių koor-
dinavimas į tam tikrą lengvai ir nuosekliai išpildomą sistemą.
Pirmutinė savaimingo kuriamojo nusiteikimo apraiška yra auto-
matiškas refleksas, kuriuo, pavyzdžiui, žmogus visai be sąmo-
ningų pastangų sugeba rasti reikiamų apsigynimo priemonių.
Sakysime, žmogaus galvai taikinamas staigus smūgis. Tuo at-
veju žmogus visai automatiškai daro reikiamą apsigynimo judesį
savo ranka arba net kokiu nors improvizuojamu ginklu. Juo
šitas refleksinis judesys bus turtingesnis apsigynimo priemonė-
mis ir tuo pačiu sėkmingesnis, juo didesnis reik pripažinti pas
žmogų nusiteikimas savaimingai kūrybai. Šitas nusiteikimas,
pasireiškiąs jau refleksiniuose judesiuose, pareina nuo nervų si-
stemos stovio, nuo temperamento, arba pobūdžio, nuo atsilaiky-
mo instinkto išsivystymo ir tt. Bet jis irgi gali būti sąmoningai

„Ši

lavinamas, nes reikiamas jam miklumas, vikrumas ir kuriamasis
jėgų panaudojimas pareina nuo atatinkamo nervų sistemos la-
vinimo,

Kai sąmoningomis atkartotinomis pastangomis yra siekiama
judesių koordinacija, arba jų suderinimas į vieną organingą vi-
sumą, nervų sistema atatinkamai įpranta veikti pastoviu ir su-
harmonizuotų būdu, taip kad ilgainiui pastangos iš sąmoningų
tampa automatiškomis. Tuomet jau jose pasireiškia maksimali-
nis miklumas, vikrumas, ekonomiškumas energijos eikvojime ir
kitos kuriamojo fizinio veiksmo ypatybės. Reikšminga yra tai,
kad visos šitos ypatybės yra ne tik kuriamojo nusiteikimo ap-
raiškos, bet ir estetinės funkcionalinio reiškimosi veiksmais žy-
mės. Ir iš tikrųjų kūno miklumas, jo judesių ritmingumas, jo
pastangų ekonomiškumas, įgalinąs atsiekti maksimą išdavų
su minimu išeikvotos energijos, savaimingas kūno prisitaikymas
prie padėties aplinkybių ir toks pat jo reagavimas prieš pavojų,
— visa tai yra sykiu ir kuriamojo nusiteikimo sąlygos ir išvirši-
nės estetinės apraiškos.

Visos šitos kokybės turi lygiai svarbios reikšmės ir paprasto
mechaninio darbo produktingumui ir aukštesnės dailiosios kūry-
bos sėkmingumui. Jei, pavyzdžiui, paprastas darbininkas fiziniu
savo darbu dalyvauja gamyboje, tai visi nusakytieji momentai
sudarys jame geriausiąjį kūrybinį nusiteikimą, kuris šiuo atveju
gali būti pavadintas paprastu produktingumu. Bet ir einant nuo
šito paprasto produktingumo prie dailiosios kūrybos, visi nusaky-
tieji momentai pasirodo ne mažiau reikalingi, tik čia jie jau pri-
valo įgauti didesnio tobulumo. Fizinis miklumas, judesių ritmin-
gumo jausmas, fizinių pastangų ekonomiškumas ir apskritai sa-
vaimingumas kūrybinių priemonių naudojimesi tampa dabar
materialine atrama kuriamajam sugebėjimui realizuoti meno kū-
rinį techninėmis priemonėmis, — Šitomis bendromis pastabomis
ir pasitenkinsiu palietęs klausimą apie fizinį nusiteikimą savai-
mingai kūrybai.

Užbaiga. — Žvilgis į fizinio lavinimo tikslų realizavimo
tvarką.

Kai yra jau nustatyti fizinio lavinimo tikslai, tenka eiti prie
jų siekimo tam tikrais uždaviniais. Tuo tarpu pasirodo, kad

A

fizinio lavinimo tikslams negalima nustatyti griežtai atatinkančių
uždavinių, taip, pavyzdžiui, kad sveikatos reikalui atsakytų vie-
nas atskiras fizinio lavinimo uždavinys, fiziniam stiprumui —
kitas uždavinys ir tt. Iš tikrųjų nustatytieji fizinio lavinimo tiks-
lai gali būti realizuojami labai įvairiais uždaviniais, kurių atsi-
randa sąryšyje su įvairiais fizinio lavinimo objektais. +

Tuo tarpu fizinio lavinimo objektais yra visos tos fizinio gy-
venimo apraiškos, arba visi tie jo veiksniai, kurie mažesniame ar
didesniame laipsnyje, vienu ar kitu atžvilgiu gali būti panaudoti
fizinio lavinimo tikslams siekti. Tokiais objektais ir yra pirmoje
eilėje mitimas, kvėpavimas, kraujotaka, kūno apdanga, judesiai
(žaidimai, fizinis darbas, gimnastika, sportas, šokis, kelionės),
gyvenimo būdas (darbas bei poilsis), higienos globa ir medicinos
intervencija. Kiekvienas iš šitų objektų taip ar šiaip gali būti
panaudotas fizinio lavinimo tikslams ir todel su kiekvienu iš jų
gali būti surištas tam tikras fizinio lavinimo uždavinys, kuris gali
turėti savo priemonių, metodų ir šiaipjau pedagoginių principų.

Jei paimsime, pavyzdžiui, mitimo faktą Žmogaus gyvenime,
turėsime pastebėti, kad reikalas misti gali būti tenkinamas būdu,
kuris atsako pedagogikos reikalavimams ir kuris todel privalo
turėti sau tinkamų priemonių bei metodų. Pagal tai ir atsiranda
pedagoginis uždavinys sutvarkyti šitą reikalą tokiu būdu, kad jo
tenkinimas geriausiai atsakytų fizinio lavinimo reikalavimams.
Panašiai yra ir su kitais fizinio lavinimo objektais, su kuriais
turi būti surišti tam tikri pedagoginiai uždaviniai, per kuriuos gali
būt galutinėje sąskaitoje realizuoti fizinio lavinimo tikslai. Ty-
rinėjimas kalbamuoju atžvilgiu tokių fizinio gyvenimo objektų,
kaip mitimas, kvėpavimas, kraujotaka, kūno apdanga, judesiai
ir tt., sudaro platesnį uždavinį, kuris jau išeina iš užbrėžtos šiam
rašiniui temos. Todel šituo labai trumpu nurodymu į fizinio
lavinimo tikslų realizavimo tvarką jis ir baigiamas.

TURINYS

Psl.
Įžanga. Fizinio lavinimo teorija, wp pedagogikos
mokslo daln Aire Žas elnių aa tes das . 3-9
I. Įvedamieji paaiškinimai apie fizinį lavinimą -- «<. -. 9-15
1: Fizinio lavinimo sąvoka: oe renw al anio O
2; „Pizinio lavinimo žeikšmė: a a a a p T AL
II. Bendras fizinio lavinimo tikslas ir atskiros ugdomosios
1. Bendras fizinio lavinimo tikslas, imamas AA
ir subjektyviniu atžvilgiu .. .. |. T kų de
2. Tvirta sveikata ir tikslus juslių k k d as a
3. Fizinis War ir kūno ES aaa valios reikala-
vimams |... s Žala Tea na AO
4, Kūno Žilinas | ir Šanis, Kusiidikinias AA
kūrybai“ sa is Kaas ik sakiai Šali PAN

Užbaiga. Žvilgis į fizinio PEN tikslų realizavimo
tvarką una A E a AA . 47-48